Baletas 1957-1980 metais

LT„Lietuvių teatro istorijos“ trečiojo tomo skyriuje „Baletas 1957–1980 metais“ analizuojama trijų dešimtmečių Lietuvos baleto raida, aptariamos repertuaro, trupės, edukacijos problemos, pristatomi iškiliausi spektakliai. XX a. šeštojo-septintojo dešimtmečių Lietuvos baleto raidą lėmė mėginimas tęsti ankstesniųjų dešimtmečių tradicijas ir priklausomybė vieningai socialistinės kultūros sistemai. Per pirmuosius pokario dešimtmečius buvo suformuotas gana įvairus repertuaras, pastatyti klasikiniai baletai. Tolesniu laikotarpiu buvo siekiama statyti spektaklius vadovaujantis trimis pagrindinėmis kryptimis: skirti tolygiai dėmesio klasikiniams, šiuolaikiniams sovietiniams bei nacionaliniams baletams. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje išryškėjo tendencija klasikiniams spektakliams grąžinti senąsias choreografines formas – imtasi spektaklių rekonstrukcijų pasitenkinant nedidelėmis libreto korekcijomis. Per dvidešimt kelerius veiklos metus nuo 1957 iki 1980-ųjų, Lietuvos baletas sustiprėjo ir techniniu, ir meniniu atžvelgiu – greta ankstyvesniame laikotarpyje pradėjusių kurti B. Kelbausko, V. Grivicko iškilo ir gana vaisingai dirbo choreografai E. Bukaitis ir V. Brazdylis, pagal galimybes buvo plėtojami meniniai kontaktai su kitais tuometinės Sovietų Sąjungos choreografais. Išaugo pačios baleto trupės meninis meistriškumas – nors baleto trupėje dirbo nemažai šokėjų, baigusių SSRS miestų choreografijos mokyklas, vis reikšmingesnę vietą baleto gyvenime pradėjo užimti M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyriaus auklėtiniai.Reikšminiai žodžiai: Choreografija; Baleto mokykla; Lithuanian ballet; Choreography; Ballet school.

ENChapter “Balet in 1957-1980” of the third volume of “Lithuanian Theater History” analyzes three-decade long evolution of Lithuanian ballet, discusses its repertoire, companies, educational problems, presents the most outstanding plays. The evolution of Lithuanian ballet in 60-ies and 70-ies was determined by attempts to continue traditions of earlier decades and belonging to unified socialist culture system. During the first post-war decades, there was formed a rather varied repertoire, classical ballets were directed. During the later period, efforts were made to direct plays by taking into account three main directions: to devote equal attention to classical, contemporary Soviet, and national balet-plays. In the beginning of the 80ies, there emerged a trend of returning to classical plays old choreographic forms: the reconstruction of plays took place, though it was limited to small libretto revisions. During twenty something years of activity from 1957 to 1980, Lithuanian ballet matured and in both technical and artistic terms: next to choreographers who started working in earlier decades – B. Kelbauskis, V. Grivickas – there emerged and productively worked choreographers E. Bukaitis and V. Brazdylis; where possible, artistic ties with other contemporary choreographers in the Soviet Union were developed. Artistic proficiency of ballet company increased: although ballet company counted many dancers who graduated from choreographic schools of USSR cities, ever more significant role in ballet life was played by graduates of M. K. Čiurlionis Art School Choreography section.

• Baleto menas / Vytautas Grivickas ; sudarytoja Aldona Grivickienė. Vilnius : Atkula, 2001. 207 p.
• Kūrybinio identiteto strategavimas: kaip būti pripažintam ir išlikti savimi. Rimtauto Vincento Gibavičiaus atvejis / Ieva Pleikienė. Lietuvos kultūros tyrimai. 2019, 11, p. 150-167.
• Lietuvos baletas mokslinių tyrimų perspektyvoje / Helmutas Šabasevičius. Menotyra. 2012, t. 19, Nr. 2, p. 157-164.