LTStraipsnyje apžvelgiamos vokiečių filologijos dėstymo tendencijos Vilniaus universitete nuo 1960 iki 1990 m. Šie dešimtmečiai sutapo ir su brandžia docentės Inos Meiksinaitės akademinės ir mokslinės veiklos faze. Inos Meiksinaitės dėstomose vokiečių kalbos pratybose buvo plačiai naudojami literatūros tekstai, taikomi lingvistikos ir literatūros mokslo sintezės metodai. Tokia praktika atitiko tuo metu aktualias Romano Jakobsono, Hanso Glinzo, Vladimiro Admonio teorines įžvalgas. Išsami gramatinė, semantinė ir struktūrinė )ohanno Wolfgango Goethes, Heinricho von Kleisto. Heinricho Heines, Thomo lóó Manno, Bertolto Brechto ir kt. vokiečių rašytojų kūrinių analizė studentams sudarė galimybe ne tik geriau įsisavinti vokiečių kalbos žinias, bet ir giliau suvokti kūrinių meninę prasmę, formavo visapusiškesnę vokiečių literatūros sampratą. Deramas dėmesys buvo skiriamas tiek istoriniam literatūros kūrinio kontekstui, epochos stiliui, tiek rašytojo stiliaus bei paties teksto individualumui. Toks dėstymo metodas (arba tam tikri jo elementai) išlieka aktualus ir Šiandien, nes šiuolaikinės didaktikos požiūriu būtent grožinės literatūros tekstuose naudojamos specifinės kalbos raiškos (polisemija, konotacijos, metaforos) esmingai praturtina kalbos suvokimą. Straipsnyje taip pat apmąstoma šiuolaikinės germanistikos būklė, literatūros dėstymo perspektyvos. Pateikti faktai ir apibendrinimai byloja apie tai, kad docentės Inos Meiksinaitės veikla buvo vienas ryškiausių Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros istorijos puslapių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Germanistika; Kalba; Kalbinė analizė; Kūrinių analizė; Literatūra; Literatūros tekstai; Vokiečių kalbos didaktika; Analysis of works; German language didactics; German studies; Language; Linguistic analysis; Literature texts; Literatūre.