Tautiniai aspektai Lietuvos ūkio politikoje 1919-1940 metais

LTŪkio struktūra dažniausiai suprantama kaip ekonomikos šakinė struktūra. Apie ūkio tautinę struktūrą kalbama rečiau. Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų daugelyje valstybių organizuoti specialūs pramonės, prekybos, amatų, žemės ūkių surašymai tų valstybių tautinei ūkio struktūrai įvertinti. Tačiau Lietuvoje dėl lėšų trūkumo ir ribotų statistikos tarnybų galimybių to padaryti nesugebėta. Tautinė ūkio struktūra bandyta įvertinti kitais metodais, orientuojantis pagal išpirktų prekybos ir pramonės patentų skaičių bei atitinkamų įmonių savininkus (dažniausiai tik pavardes). Tų svarbesniųjų ūkio politikos dalykų, kurie tarpukariu labiausiai veikė tautinius santykius Lietuvoje, yra du: žemės reforma ir vadinamoji „verslo atlietuvinimo“ problema, kurią šiuolaikine terminologija galima būtų su tam tikromis išlygomis vadinti ne vienoje valstybėje spręsta ir vis dar tebesprendžiama „tautinio pobūdžio disproporcijų ūkio struktūroje“ įveikimo problema. Tam tikros išlygos būtinos dėl to, kad XX a. pradžioje labai daug kas įgavo negatyvaus rasizmo atspalvį, dėl gana radikalaus pobūdžio nemažos dalies Lietuvos visuomenės nuotaikų ir dėl kai kurių valdžios veiksmų, kuriuos galima interpretuoti kaip tiesioginę diskriminaciją. Kalbant apie Lietuvos ūkio tautinę struktūrą Pirmojoje Respublikoje tiek anuomet, tiek dabar faktiškai pradedama nuo 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo. „Faktiškai“ kalbant apie dalyko esmę, nes konkretaus tyrimo pradžioje gali būti apibūdinami ir bendresnio pobūdžio dalykai, ir ankstesnis laikotarpis – iki Pirmojo pasaulinio karo ar nuo XIX amžiaus pabaigos. 1923 m. gyventojų surašymo medžiagoje yra duomenų apie ekonomiškai aktyvių gyventojų pasiskirstymą ūkio šakomis, socialinėmis grupėmis ir tautybėmis. Surašymo duomenimis naudojamasi dažnai ir plačiai, tačiau ne visuomet korektiškai.Dažniausiai painiojamas visų ir ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičius. Monografijoje 1923 m. surašymo duomenis pristatyti ir visapusiškai aptarti. Lietuvoje 1923 m. gyventojų surašymas yra itin informatyvus šaltinis visų gyventojų bei atskirų tautybių socialinei sandarai apibūdinti, atskirų tautybių reikšmei (vietai) Lietuvos ūkio struktūroje kiekybiškai apibrėžti, pagaliau, pačią Lietuvos ūkio struktūrą tarpukariu aptarti ir kiekybiškai įvertinti. Tačiau svarbu nepamiršti, kad surašymo medžiagoje kalbama apie gyventojų, o ne pramonės, amatų ar prekybos surašymą. Savininkai ir administratoriai nėra tas pat, kas įmonių skaičius, kapitalo, produkcijos, apyvartos apimtis. Tačiau atsižvelgus ne vien į pramonės, amatų ir prekybos rodiklius, bet ir į žemės ūkį, matyti, kad ūkio tautinė struktūra Pirmosios Respublikos laikais kito ne taip drastiškai, kaip kad dažnam iki šiol atrodė. Ir lietuviai toli gražu nebuvo tokie užguiti, kaip ne vienam vaidenosi. Lietuviams, jiems tradiciškai, nors ne visai tiksliai priskiriant valstybines, savivaldybių ir kooperatines įmones, 1924 m. teko iki 60-65 proc. nacionalinių pajamų, o XX a. IV dešimtmečio pabaigoje – apie 65-70 proc. Atitinkamai žydams 1924 m. teko iki 27-29 proc. Lietuvos nacionalinių pajamų, o 1938–1939 m. – 22-25 proc. Visiems kitiems 1924 m. teko iki 15 proc. Lietuvos nacionalinių pajamų (daugiausia dėl didesnio lenkų dvarininkų lyginamojo svorio žemės ūkyje), o XX a. IV dešimtmečio pabaigoje – 7-9 proc. Lietuvos ūkio (nacionalinių pajamų vertės). Santykis tarp dalies ūkio struktūroje ir gyventojų skaičiaus lietuvių atveju per 15 metų formaliai išaugo nuo maždaug 0,75 iki 0,8-0.85. Atsižvelgus į specifinę istoriškai susiklosčiusią ekonomiškai aktyvių gyventojų struktūrą, tas santykis faktiškai padidėjo nuo 0,85 iki 0,9. [autoriaus santrauka]Reikšminiai žodžiai: Pirmoji Lietuvos Respublika; Gyventojų mažumos; Ūkio politika; Ūkio struktūra; First Republic of Lithuania; National minorities; Economic policy; Economic structure.