Šventųjų kultas XVI a. antroje - XVII a. pirmoje pusėje

LTViduramžių pamaldume šventųjų kultas buvo apaugęs įvairiausiais prietarais, todėl XVI Bažnyčiai reformuojantis buvo būtina peržiūrėti ir šventųjų garbinimo praktikas. Su šventųjų garbinimu susijusius prietarus kritikavo humanistai, o po jų ir reformatoriai. Keitėsi šventųjų gyvenimus aprašančios literatūros pobūdis. XIV – XV a. šventųjų gyvenimai buvo surašomi siekiant kanonizacijos. Jų autoriai nesiekė kritiškai įvertinti surinktus duomenis. Katalikiškosios Reformos laikų hagiografijoje susiformavo kritiškas ir moksliškas požiūris į šventumą. Sugriežtėjo ir naujų šventųjų skelbimo procedūra. Laikotarpis nuo 1588 iki 1634 m. laikytinas pereinamuoju nuo viduramžiškos šventųjų skelbimo tvarkos prie modernios, disciplinuotos, kur siekiama autentiškumo ir dokumentiškumo. Tokios pat intencijos paskatino ir mokslinį hagiografijos šaltinių leidimą. Atskiros iniciatyvos išaugo į ilgalaikį, apie pusantro šimto metų trukusį, bolandistų intelektualinį projektą – Acta Sanctorum leidybą. Iš dalies kaip atsakas į protestantų skepsį išauga Marijos kaip Motinos ir Mergelės kultas. Vaizduojant šventuosius didesnis dėmesys skirtas stebuklams taip pat kaip reakcija į tikėjimo priešų idėjas. XVI a. Lietuvos ir Lenkijos neaplenkė teologiniai ginčai. Šventųjų kultą kategoriškai kritikavo kalvinistinės pakraipos reformatoriai – Fryzas Modrzewskis, Jonas Laskis. Potridentines naujoves krašte uoliausiai diegė jėzuitai. Naujos idėjos buvo skelbiamos katekizmuose. Naujas požiūris į šventuosius plito su 1579 m. Vilniuje išspausdintais Petro Skargos „Šventųjų gyvenimais“.Reikšminiai žodžiai: Šventųjų kultas.

ENThe worship of saints in the mediaeval times was related to many superstitions, therefore, with the reformation of the church in the sixteenth century, it was essential to look through the practises of worship of saints in a new light. Representatives of humanism as well as protestant reformers later on, criticised superstitions related to the worship of saints. Hagiography of the catholic reformation epoch set up a critical and scientific attitude towards sainthood. The process of beatification also became stricter. The period from 1588 to 1634, was a transition from the mediaeval tradition of canonisation to a modern, disciplined one, which sought originality and written proof. The same motives encouraged publication of scientific hagiographical sources. A few initiatives became a long-term intellectual bolandists’ project – publication of Acta Sanctorum, which lasted about one and a half centuries. As a response to protestant scepticism, the worship of Mary as the Immaculate Virgin and as Mother of God intensified. Bigger attention started to be paid to miracles in relations to saints, which was also a response to the opposite ideas of Protestantism. In the 16th c., Lithuania and Poland did not avoid theological disputes. Reformers of Calvinism Frycz Modrzewski and John a Lasco (pl. - Jan Łaski) were particularly tough in criticising the tradition of the worship of saints. Jesuits were the most enthusiastic propagators of ideas of the counter-reformation in the country: new ideas of the Trent Session were published in catechisms. The new attitude towards saints became widespread in 1579. The book ‘Lives of the saints’ by Petras Skarga (Peter Skarga), was published in Vilnius.