Depersonalizuotas žmogus Samuelio Becketto ir Juozo Glinskio dramose
LTStraipsnio objektas - žmogaus vaizdavimas Juozo Glinskio ir prancūzų dramaturgo Samuelio Becketto absurdo pjesėse. Absurdo drama minėtų autorių kūryboje analizuojama remiantis komparatyvistikos metodu. Ji laikoma viena iš moderniosios dramos formų. Straipsnio tikslas - atskleisti vieną svarbiausių literatūros tyrinėjimo objektų - žmogaus vaizdavimą. Žmogaus paveikslo reiškimasis absurdo dramose formuojamas to meto visuomeninės patirties: Becketto „Belaukiant Godo“ (1952), „Baigmė“ (1958), „Laimingos dienos“ (1963) - pokario laikotarpis, įnešęs beprasmiškumo, nestabilumo jausenų, Glinskio „Mėnesienoje“ (1990), „Baltose lelijose“ (1988) juntamas sovietinės priespaudos žlugimo slenkstis. Realistinės tikrovės vaizdas moderniose dramose transformuojasi į tapatybę prarandančio žmogaus vaizdus: personažai supanašėja - depersonalizuo- jami arba prarandantys savo egzistavimo kategoriją, atsiduriantys ant jos ribos. Tyrime akcentuojamas žmogaus kūniškumas: kūno dalių fragmentiškumas, jų nebuvimas, juslių netekimas, žiaurumo teatro apraiškos formomis kuriama kančia. Visa tai skatina naujų ryšių ieškojimą bandant iš naujo atrasti savo beprasmę egzistenciją, perkurti nusistovėjusius visuomenės principus. Žmogaus figūros dažnai primena marionetes - taip atskleidžiamas daiktiškumo principas, {vairūs daiktai, tokie kaip dažai negyvėliams ar šiukšlių konteineriai, pakeičia buvusį gyvenimą Taip išreiškiamas absurdo pjesių žmogaus nutrūkstantis ryšys su materialiuoju, realybei priklausančiu pasauliu, pabrėžiant vienišumą visatos akivaizdoje. Glinskio ir Becketto absurdo pjesių žmogus leidžia atrasti vis kitokių žmogaus vaizdavimo formų. Jos padeda suvokti absurdiško pasaulio išoriškumą, o tuo pačiu ir formuoja asmenybės sąmonės susiskaidymą, dvilypumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Absurdo drama; Daiktiškumas; Depersonalizacija; Fragmentiškumas; Juozas Glinskis; Kančia; Kūnas; Modernizmas; Samuelis Beckettas; Absurd drama; Depersonalisation; Depersonalization; Fragmentary of Parts of a Body; Juozas Glinskis; Materiality; Modernism; Samuel Beckett; Torture.
ENThe object of the article is the human being in Juozas Glinskis’s and French playwright Samuel Beckett’s plays of the absurd. The basis of the theoretic comparative study is the absurd drama as one of the modem drama forms. The aim of an article is to reveal one of the most important literature study objects - the representation of the human being. In dramas of the absurd, the person’s expression is formed by the time of this social experience: Beckett’s “Waiting for Godot” (1952 ), “Endgame” (1958), and “Happy Days” (1963) are affected by the postwar period, which had introduced states of meaninglessness and instability; in Glinskis’s “Mėnesiena” (1990) and “Baltos lelijos” (1988) it was the threshold of the Soviet pressure. In modem dramas the view of the realistic reality transforms into views of the human being, who is losing his identity: characters assimilate - they are depersonalized or are losing their category of existence, finding themselves on its edge. In the study the corporeality of a human being is emphasized: the fragmentary of the parts of a body, the absence of them, the loss of senses, and the torture created by the manifestation of the violence theatre. It encourages one to look for new touches when trying to find out meaningless self-existence and recreate the settled principles of society. The figures of human beings often remain marionettes. That is the way the principle of materiality is revealed. Various things, such as paint for the dead or dumpsters replace the home, lost in the apocalyptic world. They also express how the touch with the material world, which belongs to reality, is broken. The loneliness of the human being, who plays a part in absurd plays, is emphasized in the universe presence. Glinskis’s and Beckett’s human beings of absurd plays let us discover many other forms of human being representations. They help us to realize the outwardness of an absurd world. [From the publication]
