Naratorių tipai Vytauto Martinkaus romane "Žemaičio garlėkys"

LTVytauto Martinkaus istorinis romanas „Žemaičio garlėkys“ (2009) parašytas siekiant modifikuoti nusistovėjusias romanų rašymo tradicijas: autorius diegia naujovę, kurdamas kitokį romano pasakojimo modelį, kuriame gausu dokumentų, protokolų, užrašų, laiškų ir t. t. Pasakotojo ypatybes romane „Žemaičio garlėkys“ ir jų tipus padėjo atskleisti G. Genette'o naratologijos metodologija. Naratorius (pasakotojas) atskleidžiamas dvejopai: pagal santykį su pasakojimo lygmeniu (intradiegetinis naratorius – dalyvaujantis fikcijoje, ekstradiegetinis naratorius – nedalyvaujantis fikcijoje) ir pagal dalyvavimą pasakojamoje istorijoje (homodiegetinis /autodiegetinis naratorius – dalyvaujantis pasakojamoje istorijoje, heterodiegetinis naratorius – nedalyvaujantis pasakojamoje istorijoje). Romane „Žemaičio garlėkys“ pastebime du pagrindinius naratorius: ekstradiegetinį ir intradiegetinį, kuris sykiu yra ir homodiegetinis naratorius, nes dalyvauja pasakojamoje istorijoje. Šie du naratorių tipai leido romano autoriui išvengti šališkumo romane, atsisakyti visažinio pasakotojo funkcijos, pasitikėti skaitytoju – šis, dėliodamas skirtingų pasakotojų pasakojamą istoriją, kartu kuria ir savo istoriją ir tarsi tampa rašytojo bendraautoriumi. Nieko nuostabaus, kad toks pasakojimas nukrypsta į praeitį (analepsės) arba užbėga į ateitį (prolepsės) – šitaip rašytojas parodo, kad ne visur galima įžvelgti priežasties ir pasekmės santykius. Galima teigti, kad Martinkaus romanas „Žemaičio garlėkys“ pasakotojų tipais ir pasakojimo ypatybėmis atitinka XX amžiaus antrosios pusės Europos literatūros tendencijas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Analepsė; Ekstradiegetinis naratorius; Ideologinė funkcija; Intradiegetinis naratorius; Komunikacinė funkcija; Literatūra; Liudijimo funkcija; Naracijos aktas; Naratologija; Naratorius; Naratorius (pasakotojas); Naratyvinė funkcija; Pasakojimas; Prolepsė; Valdymo funkcija; Vytautas Martinkus; Analepsis; Communication function; Control function; Extradiegetic narrator; Ideological function; Intradiegetic narrator; Lithuanian literature; Naratology; Narrative; Narrative function; Narratology; Narrator; Prolepsis; Testimonial function; Vytautas Martinkus.

ENIn his historical novel "Žemaičio garlėkys" (2009), Vytautas Martinkus has modified an established tradition of novel writing by introducing an innovative mode of narration enriched with a multitude of documents, records, notes, letters, etc. Genette's concept of narratology was used to reveal the character of the narrator of the novel Žemaičio garlėkys and discuss the types of the narrators. Two approaches were used to identify the narrator: through his relationship with the story (an intradiegetic narrator exists within the story world, an extradiegetic narrator exists outside the story world) and through his participation in the story (a homodiegeti / autodiegetic narrator is the protagonist of the story, a heterodiegetic narrator is not the protagonist of the story). Two main types of narrators were identified in the novel "Žemaičio garlėkys": an extradiegetic narrator and an intradiegetic narrator, who is also a homodiegetic narrator, a protagonist of the story. By using the both types of narrators, the author avoided bias in his novel and did not become an omniscient narrator; he allowed the reader to compose the narration by putting together stories told by different narrators, to create his own story and thus become his co-author. Not surprisingly, the narration flashes back (analepsis) or jumps forth in time (prolepsis) – that is how the writer demonstrates that the relationship between reasons and consequences cannot be determined everywhere. That shows that the types of the narrators and the protagonists of the novel "Žemaičio garlėkys" by Martinkus are close to fiction writing trends in the 20th century. [From the publication]