Materialinių poreikių imperatyvumas Emmanuelio Levino etikoje

LTNors transcendencijos nematerialumo dimensija, kitybė ir begalinė atsakomybė yra esminės Emmanuelio Levino etikai, straipsnyje siekiama išryškinti glaudų etikos ir materialumo ryšį. Keliama hipotezė, kad Levino etika nėra materialumo atsisakymas vardan transcendencijos ir aukštesnių tikslų, o socialinis santykis su Kito materialiniais poreikiais. Pirma, parodoma, kad neintencionali juslumo kaip mėgavimosi struktūra lemia kūniškumo ir materialinių poreikių neredukuojamumą bei subjekto atskirtį. Antra, dėl tarpkūniškumo, dėl juslumo ir pažeidžiamumo užsimezga santykis su Kitu, intersubjektyvumas. Tai, kad kenčiantis Kitas sutrikdo mano mėgavimąsi, sudaro sąlygas atsakomybei už Kitą. Taigi straipsnyje laikomasi nuomonės, kad imperatyvas palengvinti Kito kančią reiškia mano atsakomybę patenkinti Kito materialinius poreikius. Čia galime skirti mano ir Kito materialinius poreikius - pastarieji tampa mano dvasiniais poreikiais, t. y. etiniu įsipareigojimu. Vadinasi, etinis paliepimas Levino filosofijoje nėra tuščias reikalavimas ar grynai formali maksima, bet visados konkretus reikalavimas daryti kažką vardan ir dėl Kito. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Etika; Fenomenologija; Kentėjimas; Malonumo siekimas; Materialiniai poreikiai; Mėgavimas; Enjoyment; Enjoyment, the pursuit of pleasure; Ethics; Material needs; Phenomenology; Suffering.

ENThis article shows the intimate connection between ethics and materialism in Levinas’s philosophy, despite the apparent immateriality of the dimensions of transcendence, alterity and infinite responsibility essential to his ethics. First, the non-intentional structure of sensibility as “enjoyment” entails the irreducibility of corporality and material needs for subjectivity in its worldliness. Second, the inter-subjectivity originates in the inter-corporeality arising from the sensibility’s exposure and vulnerability. The suffering other disturbs my enjoyment, and this disturbance is called to awaken me to the responsibility for-the-other. So, the imperative to alleviate the suffering of the other means concretely my responsibility to satisfy the other’s material needs. Therefore, we can distinguish between the material needs of the self and those of the other, whereby the latter become my spiritual needs, i.e., my ethical obligations. The ethical command in Levinas’ philosophy, then, is not an empty request or purely formal maxim but always a concrete call to do something for someone. [From the publication]