Pagoniškieji lietuvių ir prūsų aukojimai
LTXIII–XVI a. rašytinių šaltinių duomenimis, lietuvių ir prūsų gentys savo dievams aukojo šventvietėse ant alkakalnių, miškuose ir laukuose, prie medžių ir ant akmenų, prie jūros, upių, ežerų ir šaltinių, mūšio vietoje, laidojimo vietoje ir t. t. Apie aukas, aukojimo apeigas rašė bemaž visi XIX ir XX a. pirmosios pusės ikikrikščioniškosios lietuvių, prūsų religijos tyrinėtojai – D. Poška, T. Narbutas, S. Stanevičius, J. Jaroševičius, S. Daukantas, L. A. Jucevičius V. Manhardtas, J. Totoraitis ir kiti. XX a. antrojoje pusėje ir XXI a. pradžioje aukojimo ritualus įvairiais aspektais yra analizavę ar bent apie juos yra užsiminę Jonas Balys, Zenonas Slaviūnas, Pranė Dundulienė, Norbertas Vėlius, Algirdas Julijus Greimas, Gintaras Beresnevičius, Vykintas Vaitkevičius, Elvyra Usačiovaitė, Nijolė Laurinkienė, Rolandas Kregždys, Rolandas Petkevičius ir kiti tyrinėtojai3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurie paskelbti darbai sukėlė diskusijų ar net susilaukė aštrios kritikos. Ypač minėtinos E. Usačiovaitės publikacijos, kuriose, J. Vaiškūno nuomone, gana nekritiškai remiamasi rašytiniais šaltiniais ir pateikiama klaidinga (klaidinanti) jų interpretacija4. Įvertinus šias aplinkybes, tikslinga dar kartą apžvelgti ir įvertinti XIII–XVI a. raštijoje užfiksuotus duomenis apie lietuvių ir prūsų atliekamus aukojimo ritualus. Šis straipsnis skirtas aukos apibrėžimo ir klasifikavimo kriterijų tikslesnei paieškai, taip pat žmonių (karo belaisvių) aukojimo ir pasiaukojimo problemai aptarti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Apeigos; Auka; Papročiai; Tautosaka; Tikėjimai; Beliefs; Customs; Folklore; Rituals; Sacrifice.
ENAccording to the written sources of the 13th–16th centuries, Lithuanian and Prussian tribes sacrificed to their gods on the sacred mounds, in forests and fields, at the trees and on the rocks, at the sea, rivers, lakes and springs, in the battle and burial places, etc. This article is intended to find out more precise criteria for the definition and classification of a sacrifice, as well as to discuss the issue of human sacrifice (prisoners of war) and self-sacrifice. Data attributed to the Lithuanian and Prussian written sources of the 13th–16th centuries make it possible to question and discuss the sacrifice of prisoners of war after a successful battle or war; the right of any member of the community to sacrifice himself to the gods (going to gods); the construction (establishment of sacred places) sacrifices. Analysis of written sources shows that there is least doubt about the ritual sacrifice of prisoners of war. It seems that war sacrifices were practised by both Prussian and Lithuanian tribes. It is very likely that the sacrificial rites were performed by the soldiers themselves immediately after the successful battle, because sources do not show that such a ceremony would be led by a priest. Knight’s sacrifice with all his armor and the horse is probably the most reliable reference to a religious ritual, rather than a simple killing of an enemy. Whether the Lithuanians and Prussians practised rituals of selfsacrifice to the gods (going to gods) and human sacrifice for consecration of constructions (establishment of sacred places), it is not possible to determined because of data fragmentation and lack of credibility. [From the publication]
