LTAnkstyvųjų naujųjų laikų Lenkijos ir Lietuvos Valstybė buvo susiskaldžiusi, o Lenkiją ir Lietuvą siejantys ryšiai nebuvo stiprūs. Abiejų Tautų Respublikos politinis gyvenimas buvo pagrįstas trejopa politine jėga: karaliaus, didikų ir bajorų. Karalių buvo galima laikyti ne tik valstybės vadovu, bet ir atskiros politinės frakcijos lyderiu, siekiančiu stipraus centralizuoto valdymo. Šiame straipsnyje mėginama pažvelgti į dinastinius aspektus istorinėje perspektyvoje, atspirties tašku pasirinkus 1655 m. Kėdainių uniją. XVII a. vid. LDK buvo susiskaldžiusi į tapusavyje besivaržančias politines frakcijas; 1648 m. Joną Kazimierą Vazą išrinkus ATR valdovu, prasidėjo protestantų politinės grupės radikalėjimas ir iškilo naujas Lietuvos politinės ateities modelis. Jo ašimi tapo galimybė sudaryti unijų tarp Lietuvos ir Švedijos. Todėl per Antrąjį Šiaurės karą skirtingos Lietuvos bajorų grupės kelis kartus bandė nutraukti uniją su Lenkija ir pakeisti ją unija su kuria nors kita valstybe. Kėdainių unijos principas iliustravo grįžimą prie senojo lietuviško modelio. Visos prieš tai buvusios unijos ir sutartys su Lenkijos karaliumi buvo atšauktos, o Lietuvos bajorija atsisakė teisės rinkti didįjį kunigaikštį. Kėdainių unija nebuvo sėkminga; jos nesėkmę nulėmė ir vidiniai, ir išoriniai veiksniai. Po Kėdainių unijos Švedijos civilinė ir karinė valdžia į Lietuvą žvelgė kaip į okupuotą kraštą, o ne kaip į lygiavertę sąjungininkę: svajos apie LDK nepriklausomybę virto košmaru. Taip pat Kėdainių unija nužymėjo protestantiškojo elito dominavimo LDK pabaigą.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Kėdainių unija; Lietuvos didieji kunigaikščiai; Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Union of Kėdainiai; Grand Duke of Lithuania; Polish–Lithuanian Commonwealth.
ENIn early modern times, Polish - Lithuanian Commonwealth have been polarised, and the links between Poland and Lithuania were not strong. The political life of the Polish–Lithuanian Commonwealth, was based on political power in three ways: the power of the King, the nobility and the grandee. The King was to be regarded not only as the Head of the State but also as the leader of an individual political group, seeking for a strong centralised management. The author in this article attempts to look at the dynastic aspects in the historic perspective, selecting the Treaty of Kedainiai, signed in 1655 as the starting point. In the middle of the 17th century the Grand Duchy of Lithuania was polarised into political fractions that conquered among themselves; when John II Casimir Vasa was elected as the ruler of the Polish–Lithuanian Commonwealth, the radicalisation of the Protestant political group has started and a new model of the political future of Lithuania has arisen. Its axis became a possibility to make some new unions between Lithuania and Sweden. Therefore, during the Second Northern War, the different groups of Lithuanian nobility attempted to break the Union with Poland several times and replace it with Union with any other State. The principle of the Treaty of Kedainiai illustrated a return to an old Lithuanian model. All the previous agreements and the unions with the King of Poland were cancelled, while the Lithuanian nobility has waived the right to elect the Grand Duke. The treaty of Kedainiai was not successful; its failure was determined by both internal and external factors. After the treaty of Kedainiai, Swedish civil and military government looked over to Lithuania as to an occupied region, and not as to an equivalent ally: dreams about the independence of the Grand Duchy of Lithuania has turned into a nightmare. Also, the Treaty of the Kedainiai marked the end of the protestant dominance of the elite in the Grand Duchy of Lithuania.