LTŠiame straipsnyje pasakojama apie tapytojo iš Florencijos Michelangelo Palloni veiklą Pažaislio vienuolyne, sutelkiant dėmesį j aplinkybes, lėmusias Kristupo Zigmanto Paco sprendimą nusamdyti šj menininką. Nauji dokumentai teikia informacijos apie Palloni šeimos sąsajas su Palloni mokiniu Alessandro Fioravanti ir Lorenzo Domenico de'Pazzi, suvaidinusio svarbų vaidmenį Pacų santykiuose su didžiuoju kunigaikščiu Kosimu III Medičių. Vienuolio Giovanni Battistos degli Avogadri, kamaldulių Monte Koronos kongregacijos generalinio vikaro, 1680 m. vizitavusio Pažaislio vienuolyną, nepublikuotas rankraštis yra naudingas nustatant freskų zakristijoje ir kapitulos patalpoje ištapymo laiką ir pateikia naujos informacijos apie tuometinę padėtį religinėje sferoje. Palloni tapybos, o būtent „Nukryžiuotojo su šv. Marija Magdalena“ drobės Pažaislyje analizė leidžia geriau pažinti autoriaus meninę kalbą, kuriai įtakos turėjo jo mokytojas Baldassare Francheschini, dar vadinamas Volterrano. Iš kitų Palloni darbų Pažaislyje labai aiškiai matyti, kad tam tikriems dalykams jį įkvėpė užsakovas arba jo mokytojas.Ypač svarbu pažymėti, kad kai kuriuos sakralinius siužetus Palloni kelis kartus pakartoja Lenkijoje ir Lietuvoje, tapydamas pusiaufigūrius Kristaus atvaizdus Nukryžiavimo ar Nuplakimo scenose. Šie atvaizdai priskiriami prie jo įvestų ikonografinių naujovių, tačiau iš tiesų jau buvo atsiradę Volterrano kūryboje. Šio mokytojo įtaka Palloni akivaizdi, kaip ir kitų Italijos mokyklų dailininkų, tokių kaip venecijietis Paolo Veronese ar Lorenzo Garbieri iš Bolonijos. Apie pastarųjų įtaką Palloni tapybai iki šiol nebuvo užsiminta. Veneciją ir Boloniją Palloni kartu su Volterrano ir dar kitu jo mokiniu Arrighi aplankė tikriausiai 1662 m. Palloni domėjosi abiem tapybos mokyklomis, ypač įtaką padariusia Garbieri tapyba. Akivaizdu, kad Palloni kūryboje atskleidė įvairias tapybos tradicijas, kurios buvo įpintos per Florencijos mokyklos tradicijas, sekant Volterrano tapybiniu paveldu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltassare Francheschini (Volterrano), Venecijos tapybos mokykla; Baroko tapyba; Bolonijos tapybos mokykla; Florencija; Kamaldulių vienuolynas; Kristupas Zigmuntas Pacas; Michelangelo Palloni; Michele Arcangelo Palloni; Nykryžiuotojo atvaizdas; Pažaislis; Tapyba; Baldassare Franceschini (Volterrano); Baroque painting; Bologna School of Painting; Crucifixion; Florence; Krzysztof Zygmunt Pac; Michelangelo Palloni; Michele Arcangelo Palloni; Painting; Pažaislis; The camaldolese monastery; Venice School of Painting.
ENThis essay discusses the activity o f the Florentine painter Michele Arcangelo Palloni in the Monastery of Möns Pacis in Pažaislis, focusing on the reasons that gave him the opportunity to work for Kristupas Zigmuntas Pacas. New documents increase the information related to the family o f Palloni, to his pupil Alessandro Fioravanti and Lorenzo Domenico de'Pazzi, an important link between the Pacai family and the Grand Duke Cosimo III de'Medici. The unknown manuscript by Giovanni degli Avogadri, Provisor o f the Coronesi Order, who visited the Monastery of Möns Pacis in 1680, is useful to point the times in progress of the cycles o f fresco paintings of the sacristy and o f the Chapter Room, and adds some new information about the situation of the religious complex in that yean, The analysis of the sources of some o f the paintings made by Palloni for Pažaislis, such as the painting on canvas with the Crucified Christ with Mary Magdalene, increases our knowledge on Palloni's artistic language, strictly connected to his master, Baldassarre Franceschini, called il Volterrano. This is so evident in several works made by Palloni for Pažaislis that the investigator points as works inspired by paintings or drawings of his master. This is particularly true for some devotional subjects repeated several times by Palloni in Lithuania and Poland, portraying the half length figure of Christ Crucified or Plagued, which were considered his iconographic invention, but in reality were born as compositions o f Volterrano. The influence of this master is so visible also when Michele Arcangelo was inspired by artists o f other Italian schools, such as the Venetian Paolo Veronese or Lorenzo Garbieri, a painter from Bologna, whose influence was never noted before [...]. [From the publication]