Postmodernizmo iššūkiai vaikų socializavimosi programoms : konfliktas vs dialogas

LTStraipsnyje, remiantis kritinėmis postmodernistinėmis idėjomis, nagrinėjama galios santykių raiška vaikų socializacijos prevencinėse programose, kurios daro įtaką tradicinėje visuomenėje vyraujančių santykių „suaugę ir vaikai“ modeliams. Todėl dažnai programose įprasminamas principas – vaikams „duoti“, o ne iš jų „gauti“ – ir keistis tarpusavyje su jais vertybėmis. Visa tai susiaurina programų rengėjų socialinio, kultūrinio mąstymo ir matymo lauką. Tačiau postmodernizmas nuolat siūlo vis liberalesnius santykius su vaikais. Todėl straipsnyje apibūdinamas vaikų teisių reikšmingumas suaugusiųjų tradicinio mąstymo kaitai. Analizuojami tėvų, pedagogų, programų rengėjų galios, valdžios santykius lemiantys mąstymo stereotipai. Nurodoma, kokiu vaikų socializavimosi ir ugdymosi proceso supratimu galėtų būti grindžiamos prevencijos programos, skatinančios vaikų ir suaugusiųjų kultūrų dialogą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kultūrų dialogas; Vaikų dalyvavimas; Vaikų ir suaugusiųjų kultūra; Children's and adult's culture; Culture of Children and Adults; Intercultural Dialogue; Involvement of childrens; Participation of Children; The dialogue of cultures.

ENBased on critical post-modernistic ideas, the article deals with manifestation of power relations in children’s preventive socialisation programmes. Such relations are influenced by adult-child relation models prevailing in the traditional society. Therefore, the programmes often give a sense to the principle of ‘giving’ to children rather than ‘taking’ from them and exchanging values with them. All of it narrows programme makers’ field of social, cultural thinking and seeing. However, postmodernism constantly offers increasingly liberal relations with children. For this reason the article describes significance of children’s rights for the shift in adults’ traditional thinking. Thinking stereotypes influencing parents’, educators’, programme makers’ power and authority relations are analysed. It is indicated what understanding of children’s socialisation and self-education process could serve as a basis for preventive programmes that promote the dialogue of child-adult cultures. Despite tantamount partnership in child-adult relations sphere, the conflict between these groups is often programmed in preventive programmes.Then the status of socially helpless, immature child is given a sense to. It legitimates relations “I am higher, You are lower’ or ‘I am older, You are younger”. The child’s natural rights to expression of opinion, independent and critical thinking are forgotten. In order to create situations of the dialogue with children in socialisation programmes, it is desirable that treatment of the child as socially, culturally tantamount individual should be tolerated and that children’s culture should be accepted as different, exceptional. [From the publication]