Kaukie sunt lemures... Pruskie i litewskie kauki w kontekście ich związków ze światem zmarłych
LT"Kaukai yra vėlės" – tokia straipsnio kvintescencija. Autorius polemizuoja su moderniais bandymais tapatinti senovės baltų (prūsų ir lietuvių) kaukus su nykštukais, kurie lenkų kalboje žinomi kaip krasnoludki, t. y. maži žmogeliukai smailėjančiomis raudonomis kepurėlėmis, veikiantys kaip personažai pasakose ir literatūroje. Remiantis rašytiniais šaltiniais, kuriuose kalbama apie senovės prūsų ir lietuvių kaukus, lyginant jų įsivaizdavimą su kaimyninių kraštų mitologinėmis būtybėmis, pasitelkiant lyginamosios kalbotyros duomenis, pasinaudojant kalbininkų, etnologų, istorikų ir archeologų, tyrinėjusių senovės baltų mitologiją, darbais, senaisiais rašytiniais šaltiniais, folkloru, pagrindžiama nuomonė, kad kaukai buvo mirusiųjų transformacijos. Pirminį kaukų ryšį su mirusiųjų kultu patvirtina ir XV a. kronikininko Jano Dlugošo pateikta informacija apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo, mirusio 1377 m., palaikų sudeginimą netoli Maišiagalos, miške, vadintame Kokiveithus, kas galėtų reikšti iškraipytą lietuvišką pavadinimą „kaukų vieta“. Vietovardžių su kauk- ir kuk-, susijusių su senosiomis palaidojimo vietomis, randama ir senosios Prūsijos teritorijoje. Straipsnyje palaikoma nuomonė, kad senovės baltai neturėjo aiškios bendros pomirtinio gyvenimo koncepcijos. Mirusieji bendrai paėmus būdavo su gyvaisiais ar netoli jų, vis dar priklausydami savo kilmės grupėms ir kartu tarsi veikdami jų gyvenimą toliau, dalyvaudami jų likime.Reikšminiai žodžiai: Etnologija; Kaukas; Lietuvos istorija; Mirusieji; Mirusiųjų gerbimas; Mitologija; Vėlė; Dead; Ethnology; Kaukas (sprite); Lithuanian history; Mythology; Soul; Worship of the dead.
