Is there only one homeland? Forming the image of Troki (Trakai) and the Crimea in the self-identity of Karaites in the 19th-20th century

LTStraipsnyje analizuojamas tėvynės konceptas karaimų kolektyvinėje savivokoje. Lenkijos ir Lietuvos karaimų istoriniame mite, kuris šiame tekste suprantamas kaip vyraujantis, nuleidžiamas „iš viršaus“ ir didžiosios dalies visuomenės nekvestionuojamai priimamas kryptingas tautos istorijos pasakojimo būdas, iškeliantis vienos tautos vaidmenį istoriniuose procesuose, pabrėžiama Trakų kaip kultūrinio ir dvasinio centro, reikšmė. Tuo pat metu Krymas vaidino svarbų vaidmenį karaimų bendruomenės istorijoje, tačiau šiame straipsnyje koncentruojamasi ne į šių dviejų vietovių reikšmę aptariamos grupės istorijai, bet į jų įvaizdį karaimų savivokoje bei raišką bendruomenėje XX a. pirmoje pusėje. Siekiama atskleisti, kaip naratyvo vaizdiniai aktualinti ir įtvirtinti bendruomenės sąmonėje. Teigiant, jog gyvenimas diasporoje darė lemiamą įtaką dvinariam tėvynės konceptui karaimų bendruomenėje, kartu atkreipiamas dėmesys, kad abi šios vietovės turėjo skirtingas reikšmes karaimų savivokoje. Atvykimo į Trakus legenda Lietuvos ir Lenkijos karaimų bendruomenėse atsirado anksčiau nei Krymo vaizdinys, tačiau, nepaisant to, nesugebėjo įgyti didžiojo istorinio pasakojimo statuso, o išliko vietos tradicijoje ir negalėjo konkuruoti su Krymo, kaip karaimų kilmės vietos, vaizdiniu. Dvinaris Tėvynės vaizdinys tam tikra prasme buvo kompromisas tarp dviejų karaimų bendruomenėje egzistavusių naratyvų, nors jų reikšmė nebuvo vienoda. Karaimų bendruomenės lyderis S. Šapšalas, kuris savo pastangomis stiprino Krymo kaip Rytų Europos karaimų kilmės vietos įvaizdį, tapęs Lenkijos karaimų vyriausiuoju dvasininku, negalėjo jo pamiršti. Jo iniciatyva tiek Trakai, tiek Krymas tapo įrankiais formuojant didįjį karaimų istorinį pasakojimą, kuris buvo pasitelktas konstruojant modernią, kolektyvinę bendruomenės savivoką XX a. pirmoje pusėje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos karaimai; Totoriai; Aukso Orda; Caraims of Lithuania; Tatars.

ENThe article analyses the concept of a homeland in the collective self-image of Karaites. In the historic myth of Polish and Lithuanian Karaites, which, in this text is understood as the dominant, lowered "from the top", and purposeful narrative technique of nation's history, which is unquestionably accepted by the majority of society, that exalts one nation's role in historical processes. Also, the significance of Trakai, as the cultural and spiritual center is emphasised. At the same time, the Crimea played an important role in the history of the community of the Karaites, but this article concentrates not on the significance of these two areas for the history of the group under discussion, but on their face in the self-image of Karaites and expression in the community in the first half of the 20th century. The aim is to reveal how narrative images are made relevant and embed in the consciousness of the community. By claiming that the life in diaspora had a decisive influence on manorial homeland concept in Karaites community, while attention is drawn to the fact that both of these areas had different meanings in the self-image of Karaites. The legend of arrival to Trakai in the Karaite communities of Lithuania and Poland appeared earlier than the image of Crimea, but nevertheless, failed to gain the status of a great historical narrative, however remained in the tradition of the local place and could not compete with the Crimea, as the image, of Karaites place of origin. Binary image of the motherland in a way was a compromise between the two narratives that existed in the community of Karaites, although their value has not been uniform. S. Šapšalas, the leader of the Karaite community, who, by his efforts strengthened the image of the Crimean region as the place of origin of Eastern European Karaites, could not forget it after becoming the chief clergyman of the Polish Karaites.