Ислам в диаспоре (на примере татар-мусульман Великого княжества Литовского)
- Islamas diasporoje (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių musulmonų atvejis)
- Islam in a diaspora (the case of Tatars-Muslims of the Grand Duchy of Lithuania)
LTTotoriai musulmonai nuo pat atsiradimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, t. y. nuo XIV a. pabaigos, sudarė diasporą arba bendruomenę, išsibarsčiusią tarp vietinių LDK gyventojų, besiskiriančią nuo jų kilme, kultūra, kalba, religija ir pan. Skirtingais laikotarpiais totorių musulmonų skaičius sudarė nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių. Tokios diasporos likimas paprastai priklauso nuo daugybės tiek išorinių, tiek vidinių veiksnių ir sąlygų, nuo asimiliacijos ir desimiliacijos tendencijų. Tačiau tam tikras istorinis fenomenas yra tai, kad totorių etninė kultūrinė grupė daugiau kaip šešis šimtus metų išliko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir išlaikė suvokimą, kad vyraujančioje kultūrinėje, kalbinėje, religinėje aplinkoje jie yra kitokie ir saviti. Tiesa, daugiau kaip per šešis šimtus metų totoriai patyrė stiprią inkultūraciją, prarado etninę kalbą, pamiršo stepių tradicijas, papročius ir gyvenimo būdą. Tačiau jie išliko ir iki šių dienų išsaugojo didžiausią vertybę – savo tėvų religiją islamą. Straipsnyje ne tik įvairiais aspektais aptariama Lietuvos totorių inkultūracija, bet ir parodomas panašių mažumų grupių likimas kitose visuomenėse ir kultūrose, pavyzdžiui, Ispanijos moriskų, Albanijos bejtedžinų, Bosnijos musulmonų ir pan. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Totoriai; Musulmonai; Islamas; Tatars; Muslims; Islam.
ENSince the late 14th century, which marked the beginning of their presence in the Grand Duchy of Lithuania (GDL), Tatars have constituted a Muslim community living in a diaspora dispersed among the indigenous inhabitants of the GDL and distinguished by their origin, culture, language, religion, etc. Depending on the period, they were a population of several thousand to several dozen thousand people. Usually, the life of such a diaspora is conditioned by many factors, both internal and external, as well as by assimilation and dissimilation tendencies. Therefore, the fact that the Tatar ethnic and cultural community has survived six centuries in the GDL and remained fully aware of their otherness despite being dominated by a totally different culture, language, and religion is a real historical phenomenon. Although the Tatars have become enculturated within these six centuries, thus forgetting their native language and their steppe habits, customs and traditions, they have saved until today the value of utmost importance – Islam, the religion of their fathers. Not only does this paper discuss various aspects of the enculturation of Lithuanian Tatars, but it also presents the history of similar minorities in other communities and cultures, such as the Spanish Moriscos, the Albaninan Bektashi or the Bosnian Muslims. [From the publication]
