Muslim Tatar communities of the inter-war Republic of Lithuania

LTMusulmonų bendruomenė, kurios narių daugumą sudarė etniniai totoriai, tarpukario Lietuvoje buvo menkai žinoma etnokonfesinė mažuma, kuriai tačiau teko dideli iššūkiai. Visų pirma, apie pusę tūkstančio metų gyvenę kaip viena bendruomenė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totoriai, atsidūrę kelių priešiškų nacionalinių valstybių teritorijose, turėjo adaptuoti ar net perkurti savo tapatybę, kad prisitaikytų prie naujos sociopolitinės realybės. Taip susiformavo Lietuvos totorių tapatybė, kitokia nei Lenkijos ir Baltarusijos totorių tapatybės. Deja, kuriant naują tapatybę, kaip rodo išlikusi archyvinė medžiaga, pačių Lietuvos totorių dažnai perdėtai pabrėžtinai būdavo menkinami kitose nacionalinėse valstybėse likę bendratikiai tautiečiai. Tas ypač pasakytina apie Lenkijos, kuriai tuo metu, beje, priklausė ir Vilniaus kraštas, totorius. Taigi, dviejų nesutariančių valstybių tarpusavio santykių kompleksiškumas tiesiogiai persikėlė į platesnės totorių bendruomenės vidinių santykių lygmenį. Antra, istoriškai vietinėms bendruomenėms buvus savarankiškoms ir realiai nepavaldžioms jokiai vietinei ar išorinei valdžiai, Lietuvos Respublikoje likusios vietinės provincijų bendruomenės bet kokia kaina siekė išlaikyti savo nepriklausomybę taip žlugdydamos laikinojoje sostinėje naujai suformuotos musulmonų organizacijos Lietuvos musulmonų bendruomenių vienijimo pastangas. Tuo pačiu metu išryškėjo ne tik totorių nutautėjimo (asimiliacijos), bet ir prasidėjęs jų atšalimo nuo religijos procesas – esama archyvinė medžiaga leidžia pajusti, kad Lietuvos musulmonų bendruomenės tarpukariu ne(be)buvo religiškai uolios – net naujoji Kauno mečetė neturėjo pastovaus imamo, tad penktadieniniai meldimaisi vykdavo nereguliariai, o kitomis savaitės dienomis mečetė net nebūdavo atidaryta. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Musulmonų totorių bendruomenės; Tarpukaris; Lietuvos Respublika; Muslim Tatar communities; Inter-war period; Republic of Lithuania.

ENThe Muslim community, where the majority of the members consisted of ethnic Tatars, was an ethno-confessional minority, which was very little known in Lithuania during the interwar period, which, however, faced great challenges. First of all, Tatars of the former Grand Duchy of Lithuania, living as one community for approximately half a thousand years, had to adapt or even reinvent their identity in order to adjust to a new socio-political reality, when they found themselves in the territories of the few hostile nation states. Thus, the identity of the Lithuanian Tatars, which is different from that of the Tatars of Poland and Belarus, has formed. Unfortunately, when creating a new identity, as the archival material shows, fellow compatriots believers, that remained in other national states, were often disparaged too emphatically by the Tatars of Lithuania. This is especially true of Tatars of Poland, to which at that time also belonged the region of Vilnius. Thus, the complexity of the relationship between the two conflicting states has directly moved to the level of internal relations of the wider Tatar community. Second, as the historically local communities have been independent and actually not under the control of any local or external authority, the rest of the local provinces' communities were trying to maintain their independence at any cost, therefore, ruining the efforts of uniting Lithuanian Muslim communities. A newly formed Muslim organization, based in the temporary capital of Lithuania. At the same time, not only the denationalization (assimilation) of Tatars started to show up, but also the process of estrangement from the religious processes began to emerge - the existing archival material makes it possible to feel that the Lithuanian Muslim community during the interwar period was not (anymore) religiously zealous - even the new Kaunas mosque did not have a permanent imam, so Friday Worship took place irregularly.