Татарское землевладение в Виленской губернии во второй половине XIX - начале XX века

• Totorių žemėvalda Vilniaus gubernijoje XIX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus pradžioje
• Tatar land ownership in Vilnius province in the second half of the 19th century

LTLietuvos totorių žemėvaldos raidos XIX a. antrojoje pusėje neveikė apribojimai, taikyti po 1863 m. sukilimo. Jų nelietė 1865 m. gruodžio 10 d. įsakas, kuris draudė „lenkų kilmės“ bajorams įsigyti žemės devyniose Vakarų gubernijose. Šią išimtį totoriai išsiderėjo iš valdžios, primindami jai savo nuopelnus ir deklaruodami ištikimybę Rusijos imperatoriui. Surinkus informaciją apie Lietuvos totorių skaičių, materialinę padėtį, gyvenimo būdą ir patikimumą, nutarta totorius teisiškai atskirti nuo „žemvaldžių lenkų“, panaikinti jiems kontribuciją, užsitikrinti jų lojalumą ir taip galutinai išspręsti „totorių klausimą“. 1867 m. liepos 22 d. Ministrų komitetas priėmė nutarimą Lietuvos totoriams žemėvaldos srityje taikyti lengvatas, skirtas rusams ir protestantams. Tautinės diferenciacijos politinis dėmuo sudarė totoriams sąlygas pasigerinti materialinę padėtį ir kai kuriems jų tapti stambiais žemvaldžiais. Vilniaus gubernijoje stambesnių dvarų įsigijo totoriai karininkai ir valdininkai. Žemės rinkoje ypač aktyvūs buvo Ašmenos apskrities totoriai. Totorių kilmės žemvaldžiai nuosekliai pirko dvarus visą XIX a. antrąją pusę ir XX a. pradžioje. Sandoriuose paprastai vyravo ne stambūs, bet vidutinio dydžio ir smulkūs dvarai arba tiesiog žemės sklypai. Lietuvos totorių žemėvaldos struktūra mažai skyrėsi nuo kitų bajorų žemėvaldos struktūros, kurioje vyravo smulki žemėvalda. Naujai įsigyjama žemė XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje nedaug keitė totorių gyvenamą agrarinį arealą. Jis išliko gana tradicinis, nes totoriai stengėsi pirkti dvarus ir žemę ten, kur tankiau gyveno jų tautiečiai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vilniaus gubernija; Žemėvalda; Totoriai; Vilnius province; Land ownership; Tatar.

ENThe development of land ownership by Tatars in the second half of the 19th century was not subject to restrictions imposed after the 1863 uprising. The ordinance of the 10th of December 1865, which prohibited the nobility of Polish origin from acquiring land in nine western provinces, did not apply to Tatars. Tatars managed to negotiate this exemption from the government by reminding it of its merits and declaring allegiance to the emperor of Russia. After collecting information about the number of Lithuanian Tatars, their material situation, lifestyle and reliability, it was decided to separate Tatars from “Polish landowners”, withdraw the contribution imposed on them, ensure the loyalty of Tatars, and finally to resolve the “Tatar issue”. On the 22th of July 1867, the Committee of Ministers adopted a resolution granting the same privileges to Lithuanian Tatars in the area of land ownership as those granted to Russians and Protestants. The political aspect of ethnic differentiation provided conditions for Tatars to improve their material situation and for some of them to become large landowners. Army officers and government officials of Tatar descent purchased larger estates in Vilnius Province. Tatars from the Ašmena area were particularly active in the land market. Throughout the entire second half of the 19th century until the beginning of the 20th century, landowners of Tatar descent consistently bought estates. Transactions typically involved medium and small size estates or just parcels of land. The structure of land ownership among Lithuanian Tatars was very similar to that of other nobility where small-scale land ownership dominated. The land that was acquired in the second half of the 19th century until the beginning of the 20th century changed the rural area inhabited by Tatars very little. It remained quite traditional, because Tatars tried to buy estates and land inhabited by their fellow Tatars. [From the publication]