Antanas Henrikas Radvila (1775-1833)
LTStraipsnyje aptariama iškilaus didiko, kunigaikščio Antano Henriko Radvilos muzikinė kūryba, svarbiausi jo biografijos bruožai ir tos aplinkybės, kurios buvo svarbios jo iškiliausiam kūriniui - muzikai Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustui“ sukurti. Nors Radvila didžiąją gyvenimo dalį praleido Prūsijoje, tarptautiniai ir giminystės ryšiai jį visąlaik siejo su Lietuvos ir Lenkijos kultūriniu gyvenimu. Radvilos estetinėms, filosofinėms pažiūroms įtaką darė bendravimas su žymiais XIX a. intelektualais, tokiais kūrėjais kaip Goethe, Ludwigas van Beethovenas, Fryderykas Chopinas ir daugelis kitų. Tai paskatino jį ambicingiems kūrybiniams sumanymams. Radvila puikiai griežė violončele, turėjo išlavintą balsą (tenoras) ir geras muzikos mokslo žinias, tačiau jų nepakako, kad pats vienas, be kitų pagalbos būtų galėjęs sukurti iškiliausią savo kūrinį - muziką Goethe’s „Faustui“. Sudėtinga atsekti jo, kaip mėgėjo kompozitoriaus, ir kitų jam šiame darbe talkinusių profesionalių kompozitorių indėlį į „Fausto“ kūrybą. Nepaprastai ilgas kūrybinis procesas buvo nulemtas ne vien muzikinės medžiagos, kompozicinės technikos paieškų, bet ir svarstymo iškilusių filosofinių klausimų, kuriuos iškėlė Goethe. Perteikti visa tai muzikine kalba buvo didžiulis iššūkis, nors drauge ir įdomus uždavinys. Pažindamas solinių partijų balsų galimybes ir chorinių balsų specifiką, Radvila „Faustą“ komponavo taip, kad jo kūrinį galėtų atlikti tokie pat, kaip ir kiti jo aplinkos melomanai. Radvilos dėmesys solinėms dainoms - taip pat to meto muzikinio gyvenimo atspindys. [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antanas Radvila; Carlas Friedrichas Zelteris; Johannas Wolfgangas Goethe; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Muzika „Faustui“; Prūsija; Vokalinė kūryba; Antanas Henrikas Radvila; Carl Friedrich Zelter; Co-authors; Johann Wofgang von Goeth; Johann Wolfgang von Goethe; Lithuania; Music for "Faust"; Music for Faust; Prussia; Vocal works.
ENThis article reviews the biography and music-related work of Antanas Henrikas Radvila (Antoni Henryk Radziwiłł), highlighting the cultural and political contexts that influenced and encouraged this prominent nobleman and duke to actively participate in the musical life of Prussia. Numerous ties to relatives in Poland and Lithuania invariably linked him with the cultural life of those countries, upon which he had influence. His personal contacts with giants of the 19th century - Johann Wolfgang von Goethe and Ludwig van Beethoven - had momentous influence on the development of his aesthetic outlook and ambitious creative endeavours. The publication postulates the belief that despite his abilities as a cellist, his voice training (as a tenor), and his extensive musical knowledge, he could not have composed his best known work - the music for “Faust” on his own. Today it is difficult to trace the input of professional composers into the work of this amateur. The very long and drawn- out process of composing “Faust” was determined not only by issues concerning musical materials and compositional techniques, but also by attempts to address the existential, philosophical problems presented by Goethe. Imparting this in musical language was an interesting and difficult challenge for Radvila.Since he understood capabilities of the solo voice and particulars of choral writing, he was able to compose “Faust” to be performed by music lovers who lived in his surroundings. Radvila’s attention to songs is a reflection of that era's musical life. There is a preponderance of French texts, and they resemble the sentimental parlour repertoire of the time. In this sense Radvila’s compositions resemble those of Michał Kleofas Ogiński with their aristocratic sentimentality. There is an unanswered question - why Radvila, a master cellist, did not compose for this instrument? A possible explanation might be that noblemen rarely played the cello and Radvila did not expect to find performers in his surroundings. Radvila’s political life was not distinct or exceptional. His life and work have lasting value as an example of that era’s cultural expression, but the early years of his development have not yet been fully revealed. Further integrated research by cultural historians, philosophers and musicologists is needed. [From the publication]
