Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Vilniaus: tarybinio laikotarpio istorijos vadovėlių analizė

LTStraipsnyje nagrinėjama kaip lietuviškuose mokykliniuose istorijos vadovėliuose tarybiniu laikotarpiu buvo vaizduojamas Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Vilniaus tarpukario laikotarpiu. Vaizduodami šį konfliktą lietuvių autoriai atskleidė nepalankią Lietuvai Vakarų valstybių poziciją ir akcentavo, kad Lietuva 1920 m. atgavo Vilnių tik Tarybų Rusijos, o 1939 m. – tik TSRS dėka. Be to, Lietuva, būdama sąjunginės respublikos teisėmis TSRS sudėtyje, pirmą kartą savo istorijoje sujungė į vieną valstybę Vilnių ir Klaipėdą (nuo 1945 m.). Toks požiūris, traktuojantis Tarybų Lietuvą kaip pagrindinių lietuviškų žemių sujungimo įgyvendinimą, aiškiausiai buvo išreikštas Juozo Jurginio parašytame ir leistame vadovėlyje „Lietuvos TSR istorija“ (5 leidimai 1957-1961 m.). Vėlesniuose kitų autorių vadovėliuose nacionalinis akcentas silpnėjo, užleisdamas vietą perdėtam klasiniam požiūriui į Lietuvos istoriją ir komunistinės ideologijos stiprinimui. „Lietuvos TSR istorijos“ vadovėlyje, leistame 1981-1988 m., apskritai neliko sakinio apie Vilniaus ir Klaipėdos sujungimą Tarybų Lietuvos sudėtyje. Tačiau net ir šiame paskutiniame, labiausiai ideologizuotame tarybiniame lietuviškame vadovėlyje, konfliktas dėl Vilniaus ir jo tarybinis išsprendimas buvo toliau naudojamas kaip palanki tema istoriškai pagrindžiant Lietuvos „įstojimą“ į Tarybų Sąjungą. Vilniaus klausimo interpretavimas vadovėliuose buvo esminis komponentas bendrosios istorinės koncepcijos, kuri turėjo lietuvių jaunimui atskleisti Tarybų valdžios Lietuvoje ypatingą prasmingumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sovietinis laikotarpis; Vadovėliai; Tarybiniai Lietuvos istorijos vadovėliai; Konfliktas dėl Vilniaus; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland).

ENThe article analyses how Lithuanian school textbooks in history in the Soviet times depicted the conflict of Lithuania and Poland regarding Vilnius during the interwar period. Picturing this conflict, Lithuanian authors revealed the unfavourable attitude of Western countries to Lithuania and emphasised that in 1920 Lithuania regained Vilnius only due to the Soviet Russia, and in 1939 – only due to the USSR. Also, Lithuania as a part of the USSR and a Union republic for the first time in its history united Vilnius and Klaipėda in one country (from 1945). Such an attitude treating the Soviet Lithuania as implementation of unification of the main Lithuanian lands was very prominent in the textbook written and published by Juozas Jurginis History of the Lithuanian SSR (5 editions, 1957-1961). In later textbooks by other authors the national focus was getting weaker giving way to the exaggerated class approach to the Lithuanian history and strengthening of the Communist ideology. In the textbook History of the Lithuanian SSR published in 1981-1988 the sentence about unification of Vilnius and Klaipėda within the Soviet Lithuania was omitted. Still even in this last most ideologised Soviet Lithuanian textbook, the conflict for Vilnius and its Soviet resolution were further used as a favourable topic for historical justification of the “accession” of Lithuania in the Soviet Union. Interpretation of the Vilnius issue in textbooks was an essential component of the historical concept which had to reveal the special meaning of the Soviet power in Lithuania to the Lithuanian youth.