Istorijos politika postsovietinio autoritarizmo sąlygomis : Baltarusijos atvejis

LTBaltarusija ir Lietuva įkūnija du istorijos suvokimo režimus, sukurtus postsovietinėje erdvėje ir esmingai besiskiriančius „post“ turiniu. Pirmąjį, kuris galime vadinti „antisovietiniu“ istoriškumu, reprezentuoja Lietuva, o Baltarusija atstovauja neosovietiškumui, kurio tikslas – ne tiek paneigti sovietinę tvarką, kiek ją pertvarkyti. Visgi tiesa ta, jog Lietuva yra Baltarusijos istorinės atminties ir istorinės politikos dalis, o Baltarusijoje vykstančios diskusijos neleidžia kalbėti apie vienodą nuostatą istorijos atžvilgiu. Tad pagrindinis šio straipsnio klausimas toks: kokia prasme ir kiek Baltarusija atitinka idealų neosovietinės istorijos politikos įgyvendinimo modelį? Atsakant būtina nagrinėti mažiausiai tris aspektus. Pirma, kokiomis formomis pasireiškia neosovietiškumas, kitaip sakant, pristatyti istorijos politikos turinį. Tai daroma nagrinėjant pirminius ir antrinius šaltinius, skirtus postsovietinės Baltarusijos atminties vietų transformacijai. Antra, referuojant į oficialius valdžios pareigūnų pasisakymus ir studijas, skirtas Baltarusijos istorinės atminties formavimuisi, nurodomi kiti galimi ar dominuojantys istoriniai pasakojimai. Trečia, nagrinėjant Istorijos instituto prie Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos atvejį, parodoma, kaip minėtos tendencijos ir diskusijos atsiskleidžia per istorijos pasakojimą įtvirtinančių institucijų veiklą. Pastarasis aspektas padeda atsakyti į klausimą, ar Baltarusijos istorijos politikos procesas gali būti suprantamas kaip vertikalus, einantis iš viršaus, t. y. prezidento, žemyn.Reikšminiai žodžiai: Baltarusijos atvejis; Istorija; Istorijos politika; Politika; Prezidentas; Propaganda; Case of Belarus; History; Politics; Politics of history; President; Propaganda; Baltarusija (Belarus).

ENBelarus and Lithuania embodies two modes of perception of the history created in the post-Soviet space and essentially differing in the "post" content. The first one, which we can call "anti-Soviet" historicity, is represented by Lithuania, while Belarus represents Neo-Sovietism, which purpose is not only to deny the Soviet order but more likely to reorganize it. However, the truth is that Lithuania is a part of a historical memory together with a historical policy of Belarus, while the debate in Belarus does not allow to speak about the same stance in relation to history. So, the main question of this article is: in what sense and to what extent does Belarus conform to the ideal model for implementing Neo-Soviet history politics? In response to the question, at least three aspects need to be examined. First of all, the forms in which the Neo-Sovietism manifests, or, in other words, to introduce the contents of the history politics. This is done by examining primary and secondary sources, intended for the transformation of the post-Soviet Belarus memory sites. Secondly, referring to the official statements of government officials and studies devoted to the formation of the Belarusian historical memory, other possible or dominant historical stories are mentioned. Thirdly, studying the case of the Institute of history at the National Academy of Sciences, it is shown, how the mentioned trends and debates reveal itself over the activities of the institutions, which consolidate historical narrative. The latter aspect helps to answer the question whether the process of the history of Belarus can be understood as vertical, going from the top, that is, the presidential, going down.

• Politikos mokslai / Political sciences
• Istorija / History