LTStraipsnyje analizuojama kraštovaizdžio raiška peizažinėje tapyboje nauja, Lietuvoje dar netyrinėta, geografijos tema. Straipsnyje atskleidžiami kraštovaizdžio geografijos ir peizažo suvokimo (percepciniai) ryšiai, panašumai nustatyti iš kraštovaizdį ir peizažą siejančių elementų (teritorijos, erdvės, laiko, šviesos, atstumo, judėjimo, estetikos, emocijų, stebėjimo, gautos informacijos). Pateikiama peizažinės tapybos tyrimo metodika. Ji galėtų būti pagrindu dailės kūriniuose perteikiamo kraštovaizdžio analizei. Metodikai taikyti sukurta Lietuvos peizažinės tapybos darbų duomenų bazė, apimanti apie 600 paveikslų, nutapytų XIX a. pab. – XX a. Kraštovaizdis peizaže analizuojamas pagal kraštovaizdžio tipą, geografines vietoves bei kraštovaizdžio elementus (komponentus). Atlikta A. Žmuidzinavičiaus ir J. Buračo peizažų palyginamoji analizė atskleidė kraštovaizdžio įvairovės raišką ir kokiems kraštovaizdžio tipams teikiamas išskirtinis dėmesys. Netolygūs peizažuose atspindimų vietovių arealai ir jų sklaida Lietuvos kraštovaizdyje leidžia susidaryti nuomonę, kam dailininkai peizažistai teikia prioritetą, kokią renkasi Lietuvos kraštovaizdžio erdvinę struktūrą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dominuojantis peizažo elementas; Geografija; Geografinė menotyra; Kraštovaizdis; Kraštovaizdžio samprata; Kraštovaizdžio suvokimas; Kraštovaizdžio tipas; Meno geografija; Peizažas; Peizažinė tapyba; Tapyba; Art geography; Dominant element of landscape; Geographical art science; Geography; Landscape; Landscape perception; Landscape type; Painting; Scenery painting.