Образ литовца в индивидуальной и коллективной памяти жителей пограничья
- Lietuvio vaizdas individualioje ir kolektyvinėje lenkų, lietuvių ir baltarusių paribio gyventojų atmintyje
- Image of Lithuanians in individual and collective memory of the borderland population
LTŠis tyrimas atliktas remiantis gausia ir įdomia medžiaga, surinkta atliekant bendrus lenkų ir baltarusių lauko tyrimus Pastovių rajone 2011 m. liepos mėnesį ir individualius lauko tyrimus Kamajuose ir jų apylinkėse 2012 m. spalio mėnesį. Tyrime panaudota knygos Braslawszczyzna (liet. Breslaujos kraštas; red. E. Smulkowa) medžiaga. Vakarinė Pastovių rajono dalis (rytinė Švenčionių rajono dalis) pasirinkta tirti todėl, kad tai yra teritorija, kurioje per šimtmečius gyveno skirtingomis kalbomis kalbantys skirtingų tautų, skirtingų kultūrų, skirtingų religijų atstovai. Tyrimo informantai buvo vyresniosios kartos atstovai (70–90 m.), gimę ir užaugę tiriamajame plote dar prieš Antrąjį pasaulinį karą; dauguma jų – lenkų katalikai. 1921–1939 m. vakarinė Pastovių rajono dalis priklausė Vilniaus vaivadijos (anksčiau Vilniaus apygardos) Švenčionių apskričiai (lenk. powiat święciański województwa Wileńskiego). Kaip nustatė Olgierdas Chomińskis, 1927–1933 m. tyrinėjęs lietuvių kalbos paplitimą šiame plote, lietuvių ten gyvenę nedaug, daugiausia teritorijoje, esančioje arčiau dabartinės Pastovių rajono ir Lietuvos ribos, tačiau informantai sakėsi dažnai lankęsi Švenčionyse ar Adutiškyje, kur lietuvių gyvenę žymiai daugiau. Lenkai, lietuviai ir baltarusiai gyveno vieni šalia kitų tuose pačiuose kaimuose, lankydavo tas pačias bažnyčias, mokyklas, susitikdavo turgavietėse. Remiantis šių tyrimų metu surinkta medžiaga galima padaryti išvadą, kad iki Antrojo pasaulinio karo pradžios tiriamajame plote lietuviai buvo laikyti „savais“ galbūt todėl, kad ten jų nebuvę daug ir jie niekuo neišsiskyrę iš kitų šios teritorijos gyventojų. Šie vietiniai „savi“ lietuviai buvę katalikai, lankydavę lenkiškas mišias, neužimdavę aukštų postų, su kaimynais bendraudavę lenkiškai ir baltarusiškai.Tik Antrojo pasaulinio karo metu atsirado „svetimo lietuvio“ sąvoka – taip imta vadinti lietuvius, bendradarbiavusius su naciais, skriaudusius lenkus. Pabrėžtina, kad patys informantai iškelia faktą, jog taip elgėsi „svetimieji“, o ne vietiniai lietuviai. Kai kuriems informantams kontaktai su lietuviais – nacių bendradarbiais – ir buvo pirmieji kontaktai su lietuviais, o tai galėjo padaryti įtaką neigiamo lietuvių vaizdinio susikūrimui jų sąmonėje. Toks lietuvio vaizdinys pasikeitė tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Galima daryti išvadą, kad tada lietuviais buvo laikomi tie tiriamojo ploto gyventojai, kurie gyveno anapus sienos, t. y. ne tuometinėje Baltarusijos TSR. Dalis informantų neigiamai vertino tuometinėje Lietuvos TSR įgyvendinamą kalbos politiką, lietuvių kalbos įsitvirtinimą mokyklose ir bažnyčiose. Įdomu, kad kai kurie informantai būtent lietuvius laiko atsakingus už sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos atsiradimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Asmeninė ir kolektyvinė atmintis; Individuali ir kolektyvinė atmintis; Lenkų, lietuvių ir baltarusių pasienis; Lenkų-lietuvių-baltarusių pasienis; Lietuvių stereotipai; Lietuvių stereotipas; Tautinės mažumos; Individual and collective memory; National minorities; Polish-Lithuanian-Belorussian borderland; Stereotype of Lithuanians.
ENThe study draws on numerous and interesting materials collected during the joint Polish-Belarusian dialectological field research carried out in July 2011 in Postawy region and the individual fieldwork of October 2012 in Kamojys. Some material published in Brasławszczyzna (editor E. Smułkowa) was also used. The area was chosen not accidentally since it is the Polish-Belarusian-Lithuanian borderland where a mix of ethnic groups, cultures, religions, languages has coexisted for centuries. The informants were representatives of the older generation (70–90 years old) who were born and grew up there before World War II, Polish, Catholics (majority). From 1921 until 1939 the western part of the present district of Postawy was part of Święciany region, Wilno woiwodship and, as O. Chomiński’s study shows, Lithuanians made a small part of its population and lived closer to the present Lithuanian border. The informants used to travel to Święciany or Hoduciszki, where Lithuanians made a bigger part of the population, Polish, Lithuanians, Belarusians lived in the neighbouring villages, attended the same church, school and market. The collected material shows that before World War II local people did not make any distinction between themselves and Lithuanians: all were Catholics, attended Mass in Polish, did not hold high positions, spoke Polish. During World War II some "alien Lithuanians" appeared, they were from other places and their image was bad, they collaborated with German authorities, did harm to local Polish people. After World War II the situation changed. The informants said that now Lithuanians were foreigners, they lived on the other side of the borders, their languages and cultural policy were different, they disliked Polish and it is the likely reason why Lithuania closed the borders with Belarus. [From the publication]
