Мотив поедания животными друг друга в заговорах балто-славянского ареала

LTLietuvių tradicijoje egzistuoja grupė užkalbėjimų nuo rėmens, sudarytų „ėdimo / rijimo / graužimo katalogo“ principu. Šių užkalbėjimų personažai gali būti įvairūs, tačiau beveik visada išsaugoma trijų dalių struktūra ir gyvūnų hierarchija nuo žinduolių (plėšriųjų ir žolėdžių) iki žuvų. Šioje schemoje, mano nuomone, galima įžvelgti trijų dalių modelį, orientuotą į trijų dalių pasaulio medžio sandarą, kuriame gyvūnai išdėstomi vertikaliai. Tačiau šiuo atveju schema transformuota: viršutinį ardą vietoj paukščių užima plėšrieji gyvūnai, vidurinį - žinduoliai, o žemutinį - žuvys. Susidaro grandinė, kurios kiekviena ankstesnė grandis ėda žemesnio ardo gyvūną, o paskutinė (žuvis) - pati save. Tokiu būdu pagrindinis šios hierarchijos principas ir pagrindinis šio tipo užkalbėjimų motyvas yra ėdimo procesas. įdomu, kad panašaus siužeto ir hierarchinės sandaros užkalbėjimų esama tik lietuvių tradicijoje, nors pats ėdimo motyvas ir su juo susijęs zoomorfinis kodas dažnai turimas ir kitų tautų. Ryškiausias pavyzdys - rytų slavų užkalbėjimai nuo išvaržos (ru. грыжа) ir lietuvių užkalbėjimai nuo grižiaus (sąnarių skausmo), kurie gydomi verbaliniu ir ritualiniu graužimu. Šiuo atveju, kaip ir užkalbėjimuose nuo rėmens, ligos gydymo būdas sąlygojamas vidinės jos pavadinimo formos (грыжа - грызть, rėmuo - 'apgraužimas, apkramtymas, aštrus skonis'). Ši ir kitos tipologinės paralelės leidžia užkalbėtojo sugraužiamos ligos ir jos lyginimo su gyvūnu, ėdančiu kitą gyvūną, motyvą laikyti universalų: jis atitinka archetipine ligos prigimties sampratą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltiški užkalbėjimai; Baltų užkalbėjimai; Tautosaka; Lietuvių folkloras; Semiotika; Siužetas; Slavų užkalbėjimai; Struktūros teksto; Tipologinė paralelė; Baltic incantations; Folklore; Lithuanian folklore; Semiotics; Slavic incantations; Structure of the text; The plot; Typological parallelism.