Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių : sugrąžinantys Vytauto Mačernio skaitymai 85-aisiais jo būties metais

LTMonografijos Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių autorė V.Daujotytė knygoje ne vien analizuoja poeto Vytauto Mačernio tekstus - ir literatūrinius, ir dokumentinius, - o pasakoja žmogaus istoriją, stilingai pasiremdama ir savo, kaip artimos Mačernio kraštietės, pirminėmis patirtimis, atpažindama jas ir įtikindama skaitytoją tokio skaitymo autentiškumu. Autorė Mačernį skaito ne tik kaip literatūros mokslininkė, bet ir kaip antropologė, atidi ir literatūrinei estetikai, ir patirties liudijimams. Ji ne tik aptaria kūrybą, bet nusako ir gyvenimo būdą, atpažįsta literatūrinį bei gyvenimo stilių, išryškina jų atitikimus, sinchroną ar disharmoniją. Mačernis tebėra vienas labiausiai traukiančių poezijos vardų, jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios poezijos pradininkas, kuris gyvas būdamas nespėjo išleisti nė vieno poezijos rinkinio. Tačiau buvo populiarus tarp moksleivių, studentų ir inteligentų. Poetas pats siųsdavo draugams savo eilėraščių nuorašus, jo eilėraščius perrašinėdavo, dalydavosi - taip eilėraščiai plito ir išliko. V. Mačernis susimąstęs, užsisklendęs savyje, lyg be tikslo klajojantis, įsilipęs į aukščiausiame medyje įsikeltą gandralizdį ar mokyklinį suolą nusitempęs į miško aikštelę ir taip įsirengęs skaityklą, išsiskyrė iš savo šeimos, iš kaimietiškos aplinkos. Buvo kitoks, troško kitko - aukštųjų vertybių, mokslo. 1939 m. V. Mačernis studijavo Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete, po metų - Vilniaus universitete Humanitariniame fakultete anglų kalbą, o 1941 m. perėjo į Filosofijos skyrių. Mokėjo septynias užsienio kalbas. [Iš leidinio]

ENViktorija Daujotytė, the author of the monograph Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių, does not limit her work to the analysis of literary and documentary texts of the poet Vytautas Mačernis. She also narrates his personal history based on her own first-hand experience as a fellow Žemaitijan and convinces readers of the authenticity of her interpretations. The author reads Mačernis not only as a literary scientist but also as an anthropologist focusing both on literary aesthetics and real experience. In addition to discussing the poems, Daujotytė also describes the poet’s way of life, his literary style and his life choices, highlighting their common points, synchrony or disharmony. Mačernis is one of the most appealing names in poetry, the youngest classical author in the Lithuanian literature and the forerunner of new poetry. He did not publish any poetry collection while alive. However, he was popular among pupils, students and intellectuals. The poet used to send his poems to friends who copied them and shared among themselves. Thus, his poems were spread around, and texts of the poems survived. Mačernis stood out from his family and rural environment. He was a thoughtful and reserved person who used to wander around, climb up into a stork’s nest in the highest tree or bring a school desk into the forest to turn it into a reading space. He was different and pursued high values and education. In 1939 Mačernis studied at the Faculty of Theology and Philosophy of Vytautas Magnus University. One year later he became a student of English at the Faculty of Humanities of Vilnius University. He transferred to the Philosophy Department in 1941. He knew seven foreign languages.