Petras Vileišis ir lenkų kultūros sklaida Vilniuje
LTXIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje lietuvių šviesuomenės atstovų, kultūrininkų diskusijose dėl įvairių Lietuvos valstybingumo atkūrimo kelių ir galimybių vienas pagrindinių klausimų buvo santykiai su kitomis tautomis, pirmiausia - su lenkais. Tautinės tapatybės ir kultūrinio savitumo programose nuolat iškildavo lietuvybės kriterijų („kas yra lietuviška ir kas ne") bei etninių bendruomenių sambūvio („kokia bus atkurta Lietuvos valstybė - vientautė ar daugiatautė") problema. Lietuvių viešosios opinijos požiūris į rusus ar žydus buvo jau tarsi išsikristalizavęs, - jį aiškiai formulavo, tarkim, Vincas Kudirka. Daug painesni buvo lenkybės, lenkų kultūros vertinimo, savotiško jos integravimo į lietuviškąjį arealą (ar atskyrimo nuo jo) kriterijai. Aušrininkų suformuluota tautinės ir politinės atskirybės vizija, nuosekliai plėtota ir vėlesniu laikotarpiu, tapo lemiama bendruomenės politinio akiračio koordinate. Nekilo didesnių abejonių, jog, siekiant iškovoti kokį tautos savarankiškumo statusą, pirmiausiai reikia atsiriboti nuo lenkų įtakos. Realiausias strateginis tikslas, kaip atrodė XX a. visuomenininkams „autonomistams", tarp jų ir Petrui Vileišiui, - Lietuvos autonomija Rusijos sudėtyje. Unijos galimybės su Lenkija, su kuria ilgus amžius siejo bendros valstybės likimas, regis, jau kone visų autoritetingesnių lietuvių politikų, intelektualų buvo atmetamos. [p. 182]Reikšminiai žodžiai: Kultūros sklaida; Lenkai; Lenkų kultūra Lietuvoje; Lenkų spauda Vilniuje; Lietuviai; Visuomenės veikėjai; Petras Vileišis; Tautinė tapatybė; Vilnius; Cultural diffusion; Lithuanians; National identity; Petras Vileisis; Polish; Polish culture in Lithuania; Polish press in Vilnius; Vilnius.
