LTStraipsnyje aptariami Antano Vaičiulaičio (1906–1922) ir Alfonso Nykos-Niliūno epistolinio bendravimo modeliai ir jų sąsajos, remiantis šių autorių laiškais. 1948 m. užsimezgusi epistolinė bičiulystė truko beveik visą gyvenimą, išskyrus sunkiai paaiškinamą didelį tylos tarpsnį (1964–1684 m.). Susiklosčius skirtingoms gyvenimo sąlygoms, laiškai tampa kultūrine-literatūrine institucija, formuojančia ir veikiančia literatūros procesą. Straipsnyje mėginama pažiūrėti, kaip užimamos oficialios pozicijos (A. Vaičiulaitis buvo Aidų redaktorius, o A. Nyka-Niliūnas darbavosi Literatūros lankuose) rodo šių autorių požiūrį į literatūros reiškinius, kaip diskusijas apie vienas kito tekstus keičia literatūros procesų vertinimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Aidai; Alfonsas Nyka-Niliūnas; Antanas Vaičiulaitis; Antanas Vaičiulaitis, Alfonsas Nyka niliūnas; Epistolika; Komunikacija; Kritika; Kultūros institucija; Laiškai; Literatūrinės patirtys; Literatūros procesas; Rūpesčiai; Aidai; Alfonsas Nyka-Niliūnas; Alfonsas nyka Niliūnas; Antanas Vaičiulaitis; Communication; Concerns; Criticism; Cultural institution; Experience; Letters; Literary; Literary experience; Literary process.
ENThe article deals with models of epistolary communication between Antanas Vaičiulaitis (1906–1922) and Alfonsas Nyka-Niliūnas and their correlations based on the two authors’ letters. The epistolary friendship, which began in 1948, lasted for almost a lifetime, except for a large span of silence (1964–1984) which is hard to explain. The letters between the two authors have become a cultural-literary institution capable of forming and influencing the literary process. The article aims to examine how official positions of the authors (Vaičiulaitis was the editor of Aidai and Nyka-Niliūnas worked in Literatūros lankai) reveal their attitude towards literary phenomena and how discussions about each other’s writings are replaced by an evaluation of literary processes. [From the publication]