LTStraipsnyje analizuojamas abstraktų norminimas lietuvių kalboje ir jų poveikis vertimui. Atskleidžiama preskriptyviai orientuota terminologinė žodžių daryba ir tam tikrų žodžių darybos pavyzdžių preferencija. Aptariama žodžių norminimo Lietuvoje praktika, terminologijos tyrimai. Pažymima, kad kuriant terminus, tradiciškai remiamasi autoritetais – daugiausia K. Būga ir J. Balčikoniu, antrą vietą užima terminų daryba pagal tipiškus lietuvių kalbai pavyzdžius ir modelius, o skolinių griebiamasi tuo atveju, kai pirmos dvi galimybės yra išsemtos. Autorės nuomone, vardažodžių arba ypatybių abstraktams tenka svarbus vaidmuo žodžių daryboje, jie pagal reikšmę yra antri po veiksmažodžių abstraktų. Pažymima, kad pagal atlikto tyrimo rezultatus ryškėja, jog aiškiai dominuoja priesagų dariniai, o ne galūnių vediniai. Konstatuojama, kad produktyviausios yra priesagos „–umas“ ir „–ybė“. Aprašydama norminimo tendencijas autorė pažymi, kad linkstama tarptautiniam žodžiui pridėti minėtas priesagas ir taip jį lietuvinti, taip pat pastebimas siekis trumpinti terminus, kai dviejų žodžių terminas pakeičiamas tik dviskiemeniu vieno žodžio terminu. Nagrinėjama pagrįstoji sinonimija ir jos keliamos problemos specialiojoje literatūroje, kai kartu vartojamas tarptautinis ir lietuviškas terminai. Aptariamas sinonimiškų variantų sumažinimas susiaurinant žodžio reikšmę, taip pat priesagų „–umas“ pakeitimas galūne „–is“. Pažymima, kad šis darybos procesas nėra užbaigtas ir dažnai būna nenuoseklus. Pabaigoje aprašomos konkrečios terminų vertimo problemos.Reikšminiai žodžiai: Nomina qualitatis; Norminimas; Semantiniai ekvivalentai, Nomina qualitatis; Specialybės kalba; Terminija; Terminologija; Žodžių daryba; Lithuanian; Nomina qualitatis; Normalization; Semantic equivavlents; Technical language; Terminolgy; Terminology; Word formation.