Mecenat

LTPlačiąja prasme mecenatystė – tai kultūrinės veiklos globa, pasireiškianti įvairiose sferose - bažnytinėse fundacijose, švietimo rėmime, literatūros ir dailės kūrinių užsakymuose. Ankstyviausios dailės mecenatystės apraiškos ir anksčiausiai susiformuojanti dailės rėmimo struktūra glaudžiai siejasi su Bažnyčios rėmimu. Jau XV-XVI a. didikai ne tik funduodavo naujas bažnyčias, vienuolynus, tačiau juos patys ir įrengdavo. Su Baroko laikotarpiu fundatoriaus įsipareigojimai prasiplečia naujomis estetinėmis kategorijomis. Stengiamasi itin papuošti ne tik savo rezidencijas, tačiau ir savo globojamas bažnyčias. Neretai puošniausiai dekoruojamos tos bažnyčios, kuriose fundatoriai įrengia savo laidojimo vietas. LDK mecenatai dažnai stokodavo visapusiško dailės supratimo, jų skonis atspindėdavo sekimą kelionių po svetimus kraštus metu matytais pavyzdžiais. XVI-XVII a. pradžioje vietinius didikus stipriai įtakojo ir valdovo meninis skonis – buvo sekama valdovų dvaruose sukurtais dailės ir architektūros pavyzdžiais. Mecenatai įtakoti užsakymus galėdavo daugiausiai dviem būdais - rinkdamiesi meistrus arba kontroliuodami darbų atlikimą. Tik patys turtingiausi didikai XVI-XVII a. galėdavo kviesti puikius meistrus iš užsienio. XVIII a. mecenatas ima siekti suteikti galimybes savo dailininkui gauti platesnį ir gilesnį išsilavinimą, siųsdamas mokytis svetur arba savo dvaro meistrus apmokyti pakviesdamas puikų dailininką. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mecenatai; Fundatoriai; Geradariai; Kultūra; Šiauliai; Biržai; Pažaislis; M.A. Palloni; Maecenas.

ENIn the wider sense, patronage is the support of cultural activities in various areas – church foundations, funding for education, as well as commission of the works of literature and art. The earliest manifestation of art patronage and the earliest structure for supporting art is closely related to support for the Church. Already in the 15th-16th centuries noblemen not only funded new churches and monasteries but also decorated them as well. During the baroque period, the founder’s obligations were expanded with new aesthetic categories. Noblemen sought to decorate not only their residences but also the churches under their protection. Often the most lavishly decorated churches were those in which the founders planned their inhumation. The patrons of the Grand Duchy of Lithuania often lacked comprehensive understanding of art and their tastes reflected the imitation of the items seen on their journeys abroad. In the 16th-early 17th century, local noblemen were significantly influenced by the artistic taste of the sovereign – they followed the works of art and architecture created in the sovereign’s palaces. Patrons could influence commissions in two ways chiefly: by choosing masters or by exercising control over the performance of works. Only the richest noblemen in the 16th-17th centuries could afford to invite brilliant foreign masters. In the 18th century, patrons began offering opportunities for their painters to obtain wider and better education by sending them to study abroad or by inviting an excellent painter to train his court masters.