Lyrinio "aš" kūniškumas Birutės Pūkelevičiūtės ir Ideos Vilariño poezijoje

LTStraipsnyje gretinama Urugvajaus poetės Ideos Vilariño (1920–2009) ir Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007) poezija. Analizuojama, kaip šių poečių kūryboje patiriamas ir įprasminamas kūniškumas, atskleidžiamas fenomenologijai artimas jų požiūris į kūną. Vilariño ir Pūkelevičiūtės lyriniam subjektui kūnas yra svarbus buvimo ženklas, siejamas su individo savivoka. Kūnas yra ir mediumas, per kurį jungiamasi su pasauliu, juo patiriamas Kitas. Šiai kūno savivokai perteikti abi poetės taiko panašias kūrybines strategijas: kūnas stebimas iš šalies, vardijamos jo dalys, rodoma sąsaja su aplinkos daiktais ir reiškiniais. Tačiau Pūkelevičiūtės lyrinio „aš“ kūniškumas kuriamas daugiau orientuojantis į tradicines vertybes (gamtą, religiją, motinystę), o Vilariño moteris, mąstydama apie save, vengia archetipinių įvaizdžių, išreiškia skausmingą neišsipildžiusio meilės jausmo patirtį nemetaforine kalba. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Birutė Pūkelevičiūtė; Fenomenologija; Idea Vilarino; Kūniškumas; Lyrinis subjektas; Vilarino; Birutė Pūkelevičiūtė; Body; Idea Vilarino; Lyrical subject; Phenomenology.

ENThe article focuses on the significance of body in the process of (auto)creation of lyrical subject in the poetry of two authors: Lithuanian Birutė Pūkelevičiūtė and Uruguayan Idea Vilariño. Both of them belong to the second half of XX century and are one of the most important female poets in the poetry of Uruguay and Lithuania, because they focused on erotic poetry and predomination of woman as a lyrical subject. Body is one of the most significant aspects of their poetry: lyrical subject contemplates his own body and uses it as a way to understand himself and the world that surrounds him. Pūkelevičiūtė uses motives related to religion, nature and maternity – typical aspects, related with feminine voice; meanwhile Vilariño abandons the stereotypical aspects and bases her poetry on almost non-metaphorical language. In the poetry of these two poets body is understood as a medium between the lyrical subject and the world. Due to its relation with the Other (usually the loved man) it enables the connection of lyrical subject and the world: the participation of the Other and the feeling of love are essential in the poetry of Vilariño and Pūkelevičiūtė. The idea of body as a medium between lyrical subject and his surroundings relates the poetry of these two poets with the most important ideas of phenomenology, that emphasize the importance of communication and connection between different objects. [From the publication]