Žaidžiame tikrovę: trauma, kasdienybė ir ekranas šiuolaikiniame mene
LTStraipsnyje analizuojama šiuolaikinio meno funkcionavimo logika, kuri priešinga modernistinio meno praktikai. Norint interpretuoti šiuolaikinį meno kūrinį, reikalinga kitokia kompetencija, nurodanti ne universalias ir abstrakčias taisykles, bet apeliuojanti į tai, kas traumuoja, kas paskira ir daiktiška. Postmoderniu laikytinas toks menas, kuris pačiose vizualinės prezentacijos formose įkurdina tai, kas neparodoma. Toks menas praranda iliuzijos ir aliuzijos prerogatyvas ir tiesiogiai rodo, kad jis yra. Dėl meno kūrinio sampratos pokyčių radikaliai keičiasi meno kūrinio suvokimo optika. Meno kūrinys nėra mediumas, perteikiantis tam tikrą pranešimą; meno kūrinys yra ir mediumas, ir pranešimas. Postmodernizmas nesivadovauja jokiomis apibrėžtomis taisyklėmis, tačiau kuria taisykles tam, kas dar tik bus padaryta. Postmodernus meno kūrinys nereikalauja jokios legitimacijos: menininkas kuria ir meno kūrinį, ir jo suvokimo rėmą. Kūrinys suardo diachroninę laiko seką ir įtraukia į pasąmonės atmintį, kuri veda į psichoanalizės sritį. Postmoderni kūryba vadinama traumos kultūra. Autorės požiūriu postmodernistinė kultūra yra veikiau žvilgsnio, o ne traumos kultūra. Šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūryba liudija, kad pereinama nuo vaizdo-ekrano prie objekto-žvilgsnio. Tikrovės išgalvojimas kaip fikcija realizavosi videoprodukcijose, kurios nesiūlo nei iliuzijos, nei tikrovės kaip fundamentalių strategijų, nežada perkelti mūsų anapus ekrano ir yra būtent ta fikcija, kuri jau seniai tapo mūsų tikrove.Reikšminiai žodžiai: Atsitiktinumas; Pakartojimas; Postmodernas; Postmodernus menas, kinematografija, video menas, trauma šiuolaikiniame mene, kasdienybė šiuolaikiniame mene, tikrovė šiuolaikiniame mene; Tiesioginis objektas; Tikrovė; Trauma; Šiuolaikinis menas; Accidental; Contemporary art; Postmodern; Postmodern art, film art, video art, Trauma in the contemporary art, everyday life in the contemporary art, reality in the contemporary art; Reality; Repeat; The Obscene object; Touche; Trauma.
ENThe article analyses the logic of contemporary art functioning, which is the opposite of the modernist art practice. While trying to interpret a contemporary work of art, different expertise is required that states not the universal and abstract rules, but appeal to the things that cause trauma, are separate and materialistic. Postmodernism is considered as such art that creates things in visual forms of presentation that cannot be shown. Such art loses illusions and allusions prerogatives and directly suggests that it exists. The perception of the art optics changes radically due to the changes regarding the concept of a work of art. A work of art is not a medium that delivers a message; a work of art is both a medium and a message. Postmodernism does not follow any of the defined rules, but sometimes creates rules for what will be done in the future. Postmodern art does not require any legitimacy: the artist creates both a work of art and a frame of its understanding. A work of art destroys a diachronic sequence of time and involves in the memory of subconsciousness, which leads to sphere of psychoanalysis. The postmodern art is called the culture of trauma. From the author's point of view, postmodern culture is a culture of sight rather than of trauma. Contemporary works of Lithuanian artists prove that there is a shift from object-look to image-screen. The creation of reality as fiction realized itself in video productions that do not offer illusion or reality as fundamental strategies, it does not promise to take us beyond the screen and is exactly that fiction that has become our reality long ago.
