Vytauto vainikas: neįvykusios karūnacijos ir "dingusios karūnos" reikšmės

LTRugsėjo 8-osios šventė, ir jos istorinis objektas — numatytoji, bet neįvykusi Vytauto karūnacija — plačiai tyrinėtos istoriografijoje. Akivaizdu, kad išskirtinę šventės reikšmę prieškariu didele dalimi lėmė to meto politinis konfliktas su lenkais dėl Vilniaus. O pačiu Vytauto karūnacijos klausimu tautinės istoriografijos nuosekliai gina savo pozicijas: lenkai, pradedant XV a. kronikininku Jonu Dlugošu, šioje istorijoje visų pirma mato imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio intrigą o lietuviai pabrėžia siekį įtvirtinti valstybinį savarankiškumą. Visų pirma reikia konstatuoti skirtingą Gediminaičių kilmės valdovų ir Lenkijos diduomenės požiūrį į valstybės struktūrą. Vytautas (o turbūt ir Jogaila, kuris iš pradžių karūnacijai pritarė) nepakankamai įvertino Lenkijos didikų aršaus pasipriešinimo galimybę. Valdovai mąstė dinastinėmis kategorijomis ir Lietuvos karalystės klausimas jiems reiškė ne tiek Lenkijos ir Lietuvos unijos reikalą kiek naujų galimybių dinastinei valdžiai įtvirtinti atvėrimą. Tuo tarpu lenkų politinis elitas šiuose planuose įžvelgė ir potencialią grėsmę Lenkijos ir Lietuvos unijai, ir Gediminaičių tikslus stiprinti dinastinę valdžią. Reikėtų skirti viešą retoriką ir realius veiksmus. Įdomu, kad konflikto įkarštyje pusbroliai neatsisakė per ilgus metus susiklosčiusios tradicijos kartu medžiojant praleisti pokalėdinį laikotarpį ir susitiko Lietuvos giriose 1429–1430 m. sandūroje. Ir apskritai stebint 1430 m. Vytauto veiksmus neatrodo, kad karūnacijos problema jį buvo iki galo užvaldžiusi.Reikšminiai žodžiai: Politinis statusas; Valstybės struktūra; Karūnacija; Lucko suvažiavimas; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Vytautas; Jogaila; Karališkoji karūna; Istorinė atmintis; Grand duke Vytautas of Lithuania; King Jogaila of Poland; Royal crown; Coronation; Historical memory.

ENThe celebration of the 8th of September and its historical object – the intended but not accomplished coronation of the Duke Vytautas have been widely investigated in the historiography. It is obvious that the exceptional significance of the holiday before the war was determined by the current political conflict with the Polish over Vilnius. And on the very issue of Vytautas’ coronation, national historiographies are quite consistent: in this story the Polish, starting with the 15th c. chronicler Jonas Dlugošas, sees the intrigue of the Emperor Sigismund Luxembourgish, whereas Lithuanians emphasize the objective to strengthen the autonomy of the state. First of all, there is big difference between the approaches of the rulers of the origin of Gediminaičiai, and of the Polish nobility to the state structure. Vytautas (and probably Jogaila, who initially supported the coronation) underestimated the opportunity of savage resistance of the Polish nobility. The rulers thought in dynastic categories, and the question of the Kingdom of Lithuania for them was not only the issue of the Polish-Lithuanian union, but rather the possibility to establish the dynastic government. Meanwhile, the Polish political elite saw a potential threat to the union of Poland and Lithuania in these plans and the intentions of Gediminaičiai to strengthen the dynastic power. However, one must see the difference between public rhetoric and real actions. Interestingly, that at the height of the conflict, the cousins didn’t abandon the tradition followed over the years- to spend the time hunting during the after-Christmas period. Thus, on a junction of 1429-1430 they met in the Lithuanian woods. In general, observing the actions of Vytautas in 1430, it does not seem he was overtaken by the idea of coronation.