Leonas Sapiega : (gyvenimas, valstybinė veikla, politinės ir filosofinės pažiūros)

LTLeonas Sapiega (1557–1633) buvo iš eilės dešimtasis kancleris ir septynioliktasis Vilniaus vaivada. Leono Sapiegos gyvenimo ir valstybinės bei politinės veiklos istorija turi pakankamai gausią istoriografiją. Toje istoriografijoje Leonas Sapiega vadinamas ir lenku, ir rusu, ir lietuviu, ir baltarusiu. Pats jis, kaip ir visi LDK valstybės vyrai, atrodo, nesuko galvos dėl savo tautybės ir tarėsi esąs Lietuvos valstybės pilietis, valstybės, kuriai ištikimai tarnavo, gynė jos valstybingumą ir teritorinį vientisumą. Lietuvoje retas prisimintų Lietuvos valstybės kanclerius ir Vilniaus vaivadas arba didžiuosius etmonus, kurie nuo Kazimiero Jogailaičio įžengimo į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą tapo tikraisiais vyriausybės vadovais. Lietuvos istorikai šioje srityje smarkiai atsilieka nuo lenkų. Bandant nors iš dalies užpildyti tą Lietuvos istorijos mokslo spragą, yra rengiamas spaudai darbas apie Vilniaus vaivadas ir Lietuvos valstybės kanclerius iki XVI a. pabaigos—XVII a. pradžios. Taip jau atsitiko, kad pirmiausia buvo parašyta darbo pabaiga — apie vieną žymiausių, gal net patį žymiausią, to laikotarpio Lietuvos vyriausybės vadovų Leoną Sapiegą. Toji baigiamoji darbo dalis ir pateikiama. Leonas Sapiega nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Jis paskyrė visas savo jėgas, puikų išsilavinimą ir išsimokslinimą, didelius gabumus ir išmintį Lietuvos valstybės labui, pasiekė aukščiausių jos pareigų bei titulų, sukaupė milžiniškus turtus ir valdas. Tačiau kaip žmogus, kurį nuolat lydėjo asmeninės netektys ir tragedijos, jis vargu ar buvo laimingas.Reikšminiai žodžiai: Leonas Sapiega; Sapiegos (Sapiega family); Biografija; Leo Sapiega; The Sapiehas family; Biography; Sapiegos (Sapiega family); Didkai; Kancleriai; Etmonai; Leonas sapiega; Magnates; Chnacellors; Hetmans (generals).

ENLew Sapieha (1557–1633) was the tenth consecutive Chancellor and seventeenth Voivode of Vilnius. Lew Sapieha’s life, as well as public and political activities have quite a rich historiography. Lew Sapieha is called a Pole, a Russian, a Lithuanian and a Belarusian in this historiography. He himself, as all public figures in the Grand Duchy of Lithuania, seems not to have worried about his nationality and considered himself a citizen of the state of Lithuania, a state which he served faithfully, defended its statehood and territorial integrity. Not many people in Lithuania would remember the chancellors of the state of Lithuania and voivodes of Vilnius or great hetmans, who from the times of Casimir Jagiellonian’s accession to the throne of the Great Duke of Lithuania became the actual leaders of the government. Lithuanian historians lag behind their Polish counterparts in this area. A work about the voivodes of Vilnius and the chancellors of the state of Lithuania until the end of the 16th century–the start of the 17th century is developed for publication in attempting to eliminate this gap in the history of Lithuania at least partially. Strange as it might seem, the final part of the work about Lew Sapieha, one of the most prominent leaders, maybe, even the most prominent leader of the Lithuanian government of that time, was written first. The final part is the one which is presented. Lew Sapieha lived a long and meaningful life. He dedicated every effort, his excellent education, great talents and wisdom to the welfare of the state of Lithuania; he achieved the highest position and title in it, accumulated enormous wealth and possessions. However, it is unlikely that as a person, who was constantly accompanied by personal losses and tragedies, he was happy.