Art critic as an art historian and sociologist : Lithuanian experience

LTStraipsnyje aptariama meno kritikos Lietuvoje padėtis pastaruosius du dešimtmečius. Politinės sistemos ir socialinio gyvenimo transformacija po 1980 ir 1990 m. padarė esminį poveikį meno suvokimui, kūrybos ir meno naudojimo sferoje nusistovėjo nauja vertybių hierarchija ir struktūra. Sovietiniu laikotarpiu pripažinti menininkai, naudoję tradicines menines medžiagas ir technikas, po Atgimimo buvo nustumti į visuomeninio gyvenimo pakraštį. Prasidėjo naujų technologijų bumas, nustebinęs ne tik publiką, bet ir meno profesionalus (kuratorius ir kritikus), kurie įsitraukė į šį procesą. Pasikeitė jų naudojamas žodynas, meno kritika apėmė platesnį kultūrinį ir socialinį kontekstą. Pasikeitus ekonominei situacijai ir pagerėjus gyvenimo sąlygoms, žmonės vėl susidomėjo kultūra, steigiamos naujos dailininkų organizacijos, remiamos dailininkų parodos ir meno publikacijos. Vis dėlto didžioji dalis žmonių labiau vertina tradicines meno formas, tai sąlygoja nuolatinius ginčus tarp naujojo ir senojo meno gerbėjų. Iškyla nauji reikalavimai meno kritikams, kurių terminologija nesuprantama biurokratams ir akademinio meno vartotojams, todėl neretai juos išstumia filosofai ir sociologai, kurių konceptualus žodynas geriau nušviečia meno reiškinius. Meno kritika praranda dalį savo tradicinių funkcijų – meno kritikas nebėra tarpininkas tarp menininko ir suvokėjo. Šiuolaikinė kritika Lietuvoje tapo kone nepastebima ir tokia kokia ji yra beveik nereikalinga.Reikšminiai žodžiai: Dailės kritika; Dailės edukacija; Dailės parodos; Muziejų darbas; Kultūros politika; Dailės vartojimas.

ENThe paper explores the situation of art criticism in Lithuania over the past two decades. The transformation of the political system and social life after 1980 and 1990 made a fundamental impact on the understanding of art, with a new hierarchy and structure of values emerging in the sphere of the use of creative work and art. Artists, recognised in the Soviet era, who had used traditional artistic materials and techniques, found themselves on the margins of social life after national rebirth. A boom of new technologies began, which surprised both the public and art professionals (curators and critics) who got involved in this process. Their vocabulary underwent change, and art criticism expanded to embrace a broader cultural and social context. Following changes in the economic situation and improvement of the living standards, people have again become interested in culture. New artists’ organisations are set up, and artists’ exhibitions and publications receive support. Most people, however, prefer traditional art forms, which triggers off continuous arguments between admirers of new and old art. New requirements are posed to art critics whose terminology is beyond comprehension of bureaucrats and academic art consumers. Therefore, art critics are too often ousted by philosophers and sociologists whose conceptual vocabulary is better suited to describe art phenomena. Art criticism is losing part of its traditional functions – art criticism is no longer an intermediary between an artist and a viewer. Present-day criticism has become almost inconspicuous in Lithuania and it is practically unnecessary in its current condition.