LTStraipsnyje analizuojami dokumentiniai filmai siekiant išsiaiškinti, filmuose kuriamus 1989 metų revoliucijos Baltijos šalyse vaizdinius bei jų konstravimo principus. Kino filmai – viena iš populiariųjų medijų, įtvirtinanti galimybę pateikti istoriją suteikiant prasmės ne tik tekstui, t. y. žodžio, garso, bet pirmiausia – vaizdo simbolių reikšmėms, vizualumui. Dokumentiniuose filmuose „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011) ir „Dainuojanti revoliucija“ (2006) sukuriama vizuali politinių įvykių reprezentacija tampa ir kolektyvinės atminties šaltiniu: išsilaisvinimo judėjimas pateikiamas kaip istorinis epas, kurio herojumi tampa prieš santvarką kovojanti visuomenė, o emocija paremtų vaizdinių kūrimas įtvirtina grupinę tapatybę, kolektyvinį pasididžiavimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dokumentinis filmas; Istorinis įvykis; Kolektyvinė atmintis; Lietuvos kinas; Vizualizacija; Collective memory; Documentary film; Historical event; Lithuanian film; Visualization.
ENThe analysis presented in this article reveals the visual representation of non-violent revolutions of 1989 in the Baltic States in documentary films. The film is accepted as having an influence on people’s understanding of historical events and the formation of collective memory. Documentary films "How We Played the Revolution" (2011) and "The Singing Revolution" (2006) create a visual representation of a political event and become a source of collective memory. This liberation movement, a fight against communist regime, is represented as a historical epic where society becomes the main character of the film, and emotion-based images strengthen the identity of the group and collective pride. [From the publication]