Kuršių nerija lietuvių egzilio literatūroje

LTEgzilio literatūroje Kuršių nerijos vietovardžiai aptinkami gana retai, jie nėra tapę esminiais geografiniais vardais, ženklinančiais Lietuvos erdvę. Tačiau esti autorių, kurie Kuršių neriją į savo poetinius žemėlapius įtraukia kaip apibrėžiančią jų dvasinę tikrovę: tai žemininkai Henrikas Nagys ir Kazys Bradūnas, kurių eilėraščiuose pasirodanti vieta tampa egzistencinių patirčių metafora. Leonas Švedas balade apmąsto konkretų vietos žmonių likimą, apibendrina išvietintojo patirtis – atsiranda tiesioginių nuorodų į žveją, jo paliktus namus. Negausiai, bet į Kuršių nerijos refleksiją įsitraukia ir egzilio prozininkai: Pulgis Andriušis ironizuoja tarpukario utopijas Kuršių nerijos kraštą paversti savu; nemažą atsiminimų pluoštą pateikęs Alfonsas Nevardauskas aprašo tarpukario žvejų gyvenimo būdą ir santykius su jais, jam dirbant Lietuvos pasienio tarnyboje. Tik Antanas Vaičiulaitis ir kiti vaikų rašytojai Mantas Aukštuolis ir Jonas Valaitis bene labiausiai linkę romantizuoti Kuršių neriją, vaizduoti pasakišką jos kraštovaizdį. Vis dėlto galima teigti, kad į Kuršių neriją egzilio literatūroje žvelgiama nesiekiant šios erdvės mitologizuoti – tik nuo konkrečios vietos vis labiau tolstamą paverčiant ją metafora, prieštaringų išgyvenimų ženklu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atmintis; Egzilio literatūra; Erdvė; Kuršių nerija; Vietos reikšmė; Exile literature; Memory; Significance of place; Space; The Curonian Spit.

ENThis article examines the meanings of the Curonian Spit in Lithuanian exile literature during the postwar period. It is obvious that the Curonian Spit does not have such a big significance for Lithuanian authors compared with writers of Eastern Germany origin: very few literary works are devoted to this place. The focus is made on the literary description of the Curonian Spit in texts written by Pulgis Andriušis, Kazys Bradünas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nevardauskas, Leonas Švedas, and Antanas Vaičiulaitis. These exile writers tried to express individual memory and to reflect the distinctive culture of this place. The basic tendency in poetry: the Curonian Spit was understood as a metaphor of existential experience. The prosaists described the nature and the people stressing the otherness of the place and difficulties of understanding it. The Curonian Spit did not become a sign of homeland nostalgia, as opposed to Nemunas, Vilnius and other Lithuanian topographical names. Exile literature is mostly distinguished by its diversity of reflection: its writers neither canonise the memory of the Curonian Spit nor turn it into a representation.All of the texts are very different and it is difficult to typologise them. All of the interpretations witness an individuality of relationship to the place: utopian images are only common in children’s literature, which shows the Curonian Spit as a fairyland. Exile writers did not understand this landscape as the lost Arcadia; they did not try to represent an idyllic place of harmonious existence. We could only guess why the Curonian Spit was interpreted in such way: nostalgia to this place did not become a characteristic feature of Lithuanian exile literature. On the one hand, in this case, the Curonian Spit, unlike in the East Prussian literature did not mean homeland. It is also important that most of the analysed texts were only published after some period of life in exile: the experience of the place was revised from a distance, which did not allow for the breaking out of emotions. [From the publication]