LTStraipsnyje aptariamas Lietuvos katalikų bažnyčios istorinis politinis gyvenimas nuo Antrojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Tai daroma pro teologinę prizmę: tikėjimo liudijimą, Kristaus suteiktą bendrumo ryšį, artimo meilės tarnystę, liturgiją. Pristatoma autoriaus vartojamų sąvokų martyria, koinonia, diakonia ir leiturgia istorija, turinio raida ir kaita, pasireiškimas sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje. Konstatuojama, kad katalikų bažnyčia vykdo savo misiją būti bendrystės su Dievu Kristuje instrumentu ir liudijimu, būti žmonių vienybės šaltiniu ir simboliu. Autoriaus nuomone, tai Bažnyčia gali pasiekti tik išlaikydama keturių veiklos elementų - martyrios, koinonios, diakonijos ir liturgijos - pusiausvyrą. Pažymima, kad kai nors viena iš šių keturių sričių yra sumažėjusi ar padidėjusi, kenčia visos sritys. Konstatuojama, kad sovietmečiu Romos katalikų bažnyčioje buvo pernelyg pabrėžiamas tikėjimo liudijimas, tai leido Lietuvos katalikų bažnyčiai išlikti, bet ji ir labai nukentėjo, išlaikė liturginius elementus, bet turėjo skaudžių pasekmių diakonijai, negalėjo deramai atlikti artimo meilės tarnystės pareigos. Teigiama, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Romos katalikų bendruomenė dėjo daug pastangų pusiausvyrai atkurti, taip pat koordinuoti visoms keturioms Bažnyčios gyvenimo sritims. Reziumuojama, kad toks koordinavimas yra būtinas, siekiant, kad katalikų Bažnyčia deramai priimtų šiuolaikinės demokratijos iššūkius ir pasinaudotų jos galimybėmis dabartinėje Lietuvoje.Reikšminiai žodžiai: Bendruomenė; Diakonia; Katalikų bažnyčia; Koinonia; Leiturgia; Lietuvos Katalikų Bažnyčia; Liturgija; Martyria; Sovietinis periodas Lietuvoje; Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); Tarnystė; Tikėjimo liudijimas; Catholic Church; Catholic Church in Lithuania; Community; Diakonia; Koinonia; Leiturgia; Lithuania; Martyria; Service of love to one's neighbor; Soviet Union; Soviet period in Lithuania; Witness of faith; Worship.