Reforma prawa partykularnego metropolii Gnieźnieńskiej w XV i na początku XVI wieku oraz jej wpływ na ustawodawstwo diecezji Wileńskiej i Żmudzkicj

LTGniezno metropolijos partikuliarinės teisės reforma tapo vienu iš tvariausių Lenkijos-Lietuvos valstybės bažnytinio gyvenimo veiksnių vėlyvaisiais viduramžiais. Ji darė didžiulę įtaką sinodų teisės aktų leidybai konkrečiose Gniezno ir Lvovo, o kartu ir Vilniaus bei Žemaitijos provincijų vyskupijose. Sinodų teisės aktai XV a. ir XVI a. pradžioje, kaip ir kiti bažnytinės teisės aktų rinkiniai, radosi daug platesniame to meto bažnytinių reformų kontekste (reformatio Ecclesiae in membris). Gniezno vyskupijos partikuliarinės teisės kodifikacija ir įvedimas Vieluno ir Kališo provincijos sinodo areale 1420 m. tapo svarbiausiu Lenkijos Bažnyčios reformos rezultatu. Parengta atskiros teisininkų tarybos, kurioje dalyvavo ne tik Lenkijos episkopato nariai (Wojcicchasjastrzębiecasjakubas Kurdwanowskis ir Andrzejus Łaskarzewicas), bet ir žymūs kanonų teisės specialistai bei teologai (Abbotas Klemensas, Mikolajus Kieki, Stanislawas iš Skarbimiežo, Piotras Wolframas, Władyslawas Oporowskis, Stefanas Palečas ir Mikolajus iš Pyzdry), reforma yra puikiausias Rytų ir Vidurio Europos XIV-XV a. bažnytinės teisės pavyzdys, pranokstantis net ankstesniuosius pavyzdžius: Mainco teisės kodifikaciją 1310 m. ir Prahos 1349 m. Parengtas kaip pentalogija (index, indicium, clems, connnbia, crimen) pagal popiežiaus Grigaliaus IX „Dekretalijų“ pavyzdį, rinkinys apėmė visus klausimus, kuriuos paprastai reglamentuodavo sinodo teisės kūrėjai.Todėl net ir bėgant laikui ir keičiantis Lenkijos-Lietuvos valstybės Bažnyčios padėčiai, jis liko fundamentaliausiu teisės aktų rinkiniu Gniezno ir Lvovo metropolijose XV а., о XVI ir XVII a. buvo įtrauktas į tolesnius teisės aktų rinkinius. Arkivyskupo Jano Laski’o kodifikacija, paskelbta Lenčycos provincijos sinode 1527 m., papildė reformą. Dokumentas, parengtas teisės mokslų daktarų Jano Chojcnskio ir Jerzy’o Myszkowski’o pagal primo pateiktas gaires ar net jam pačiam dalyvaujant, padalintas į dvi dalis. Pirmoje dalyje pateikiamos 1420 m. Vieluno ir Kališo kodifikacijos normos, įvardytos kaip statute antiqua, o antrojoje dalyje - visi galiojantys įstatymai, įvardyti kaip statute nora. Kodifikacijos struktūra labai aiški, o per kelerius kitus metus ji buvo papildyta įstatymais iš arkivyskupo Laski’o bei jo sekėjų provincijų sinodų ir gyvavo iki naujos teisės reformos, priimtos Tridento susirinkime. Akivaizdi Jano Laski’o kodifikacijos įtaka to meto Lietuvos sinodo teisei. Vienu iš pavyzdžių galėtų būd 1527 m. Vilniaus kodifikacija. Jos rengėjais laikomi dekretų specialistas Jerzy Talata ir vyskupo kancleris Janas Domanowski; tačiau negalime atmesti prielaidos, kad darbe dalyvavo ir pats vyskupas Janas, turėjęs patirities bažnytinės teisės srityje. Tiek turinio, tiek naudojamų šaltinių atžvilgiu kodifikacija gerokai pranoksta kitus įstatymų rinkinius ir gali būti lyginama su geriausių XIV ir XV a. lenkiškų bažnytinės teisės kodifikacijų pavyzdžiais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bažnytinė teisė; Gnieznas; Gniezno metropolija; Jonas iš Lietuvos kunigaikščių; Kanonų teisė; Katalikų Bažnyčia; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lenkijos episkopatas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Partikuliarinės teisės reforma; Sinodai; Sinodų teisės aktai; Vilniaus provincijos vyskupija; Vilniaus vyskupija; Žemaitijos provincijos vyskupija; Žemaičių (Medininkų vyskupija); Canon Law; Church law; Gniezno; John of Lithuanian Dukes; Province diocese of Vilnius; Province diocese Žemaitija; Roman Catholic Church; Samogitian (Medininkai) bishopric; Synods; The Gniezno Metropolis; The Lithuanian synodical law; The reform of the particularistic law; Vilnius bishopric.