Europäisierung des Ostseeraums im Hochmittelalter : Anmerkungen am Rande neuer Untersuchungen
- Europeanising the Baltic world in the High Middle Ages: thoughts concerning the latest research
- Baltijos arealo europeizacja brandžiaisias viduramžiais: mintys apie naujausius tyrimus
LTŠiandieninėje istoriografijoje aiškiai išsiskiria du požiūriai į Baltijos arealo europeizacją brandžiaisias viduramžiais. Pirmojo požiūrio atstovas tyrinėtojas Robertas Bardettas europeizacją supranta kaip jau susiformavusių socialinio gyvenimo modelių reprodukciją: modelių, kurie susiformavo pokarolinginės imperijos centre ir XI-XII a. užkariaudami ir kolonizuodami išplito į kitus žemyno regionus. Taip suprantamos europeizacijos nešėjai pirmiausia buvo riteriai, tačiau reikšmingą vaidmenį vaidino ir pirkliai. Taigi europeizacijos procesą Europoje galėtume apibendrinti kaip kultūros suvienodinimą visame žemyne. Nilsas Blomkvistas atstovauja antrajam požiūriui: jo manymu, europeizacja buvo Europos augimo XII a. apraiška. Jos augimo centras buvo regionas, besidriekiantis išilgai Lotaringiją ir Italiją jungiančios ašies. Europeizacją skatino Kliuni ir pontifikato reformos įtaką patirianti Bažnyčia ir miestai. Priklausomai nuo Baltijos tautų, įtrauktų į europeizacijos procesą, požiūrio, kaip atsakas į europinės kultūros pasiūlą formavosi augimo centro požiūriu pusiau periferiniai ir periferiniai regionai. Nė vienas iš dviejų minėtų mokslininkų nelaikė krikščionybės lemiamu europeizacijos veiksniu. Jų siūlomos europeizacijos sampratos yra neokolonijinio pobūdžio. Tačiau reikėtų pažymėti, kad daug viduramžių istorijos tyrinėtojų Skandinavijoje linkę sutapatinti savo apkrikštijimą su europeizacja. Iš tiesų vietoj „apkrikštijimo“ jie linkę vartoti terminą atsivertimas, perėjimas į kitą religiją, tuo pabrėždami, kad naujojo tikėjimo priėmimas priklausė nuo paties žmogaus.Panašiai mano ir amerikiečių istorikas Andersas Winrothas: krikščionybės, o kartu ir europietiškosios kultūros, priėmimas priklausė nuo savarankiško skandinavų apsisprendimo arba dar tiksliau - nuo jų lyderių sprendimo: pastarieji norėjo pasinaudoti naująja religija kaip įrankiu savo valdomų politinių organizmų integracijai. Skandinavijos istorikai Peras Ingesmanas ir Thomas Lindkvistas kalba apie skandinavų savieuropeizaciją, vykdytą monarchų, vyskupų ir aristokratų. Tokios savieuropcizacijos įrankiams priklausė kai kurie krikščioniškosios elitinės kultūros, besivysčiusios Europos kultūriniuose centruose, elementai, įskaitant institucijas, teisę, istoriografiją ir dvaro kultūrą. Anot Pero Ingesmano, Bjorno Poulscno vėlyvaisiais viduramžiais Skandinavijos savieuropcizacijos procese dalyvavo ir biurgeriai (miesto elitas) su valstiečiais. Vokiečių istoriografijoje tradiciškai pabrėžiamas užsienio misionierių ir kitų bažnytininkų, o drauge ir pirklių, vaidmuo Baltijos pakrantėse gyvenančių tautų europeizacijai. Kaip rodo Martino Kaufholdo tyrimai, europinės kultūros elementų perkėlimas vyko būtent per šias socialines grupes. Hanzos sąjungos pirkliai turėjo būti itin svarbūs Baltijos šalių europeizacijos veikėjai, ką rodo Albrechto Cordeso, Antjekathrin Graßmann, Rolfo Hammel-Kiesowo atlikti tyrimai. Lenkų istoriografijoje, panašiai kaip skandinaviškojoje, į europeizacijos sąvoką, žvelgiama santūriai. Tik keletas lenkiškųjų viduramžių istorijos tyrėjų sutinka su Roberto Bartletto požiūriu (kaip antai, Sławomiras Gawlasas). Lenkų mokslininkai labiau linkę akcentuoti lenkiškojo elito (dinastijos, Bažnyčios, valdančiosios klasės) vaidmenį kaip svarbiausią europeizacijos veiksnį elito kultūros priėmimo prasme.Jie pabrėžia, kad būtent šioms socialinėms grupėms būdingi poreikiai nulėmė tam tikrų kultūros elementų perėmimą europeizacijos procese (čia išskirtini Lecho Leciejevvicziaus, Marcino R. Pauko, Stanisławo Rosiko darbai). Atskiras istoriografijoje nesutarimus keliantis klausimas yra Siaurės vakarų Rusios vietos nustatymas rytinio Baltijos arealo europeizacijos kontekste. Kraštutines pozicijas šiuo klausimu rodo arba visiška Rusios atskirtis nuo rytinio baltiškojo arealo europeizacijos (Nilsas Blomkvistas), arba Rusios laikymas sudėtine to arealo, patiriančio europeizaciją, dalimi (Jukka Korpela). Centristų požiūriu, rusų ir skandinavų „kultūrinis bendrumas“ nutrūko tik XIII amžiuje (Johnas Lindas, Matsas Roslundas). Santūrumas europeizacijos sąvokos atžvilgiu, pastebimas skandinavų ir lenkų viduramžių istorijos tyrinėtojų darbuose, yra atsiradęs dėl neokolonijinio sąvokos pobūdžio. Apribojimus, būdingus tokiam europeizacijos supratimui, galima būtų įveikti pasitelkiant atviresnę pokolonijinę kultūros sampratą, siūlomą Homi K. Bhabha. Pokolonijinė kultūros hibridizacijos paradigma, kuri šiuo atveju nėra svetima nei europietiškosioms, nei amerikietiškosioms viduramžių studijoms, galėtų būti sėkmingai taikoma Baltijos arealo XI-XII a., kaip kultūrinės „trečiosios“ erdvės, analizei. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 11 amžius; 12 amžius; 13 amžius; Baltijos regionas; Christianizacija; Europeizacija; Istoriografija; Kolonializmas; Pabaltijys; Skandinavija; Vesternizacija; Vėlyvųjų Viduramžių istorija; 11-13 cent.; Baltic Region; Baltic sea region; Christianisation; Christianization; Colonialism; Europeanisation; Historiography; Scandinavia; The Latte Middle Ages; Westernisation/occidentalisation.
ENTwo approaches to the issue of the Europeanisation of the Baltic world in the High Middle Ages stand out in historiography today. Robert Bardett represents the first. He understands Europeanisation as the reproduction of ready models for social life, models which formed within the post-Carolingian centre, and then extended to other areas of the continent by way of conquest and colonisation from the 11 th to the 13th centuries. The carriers of this form of Europeanisation were above all knights, with merchants also playing an important role. The Europeanisation of Europe may therefore be summed up as the formation of a culturally uniform whole on the continent. Nils Blomkvist proposes another approach. In his opinion, Europeanisation was a manifestation of Europe’s growth in the 12th century. The centre of that growth was located in the region along an axis joining Lorraine and Italy. The promoters of Europeanisation were the reformed Church and the cities. Depending on the attitude of the people being subjected to Europeanisation in the Baltic world, semi-peripheral and peripheral regions (vis-a-vis the centre of growth) formed with regard to European culture. Neither of the two scholars cited here considers Christianity to be a decisive factor in Europeanisation. The concepts of Europeanisation that they propose are neo-colonial. In the meantime, it is worth noting that many medievalists in Scandinavia identify the Christianisation of their countries with Europeanisation. In fact, instead of ‘Christianisation’, they prefer to use the term ‘conversion’, in order to stress that the adoption of the new faith was dependent on those who adopted it.The American historian Anders Winroth holds a similar view: the conversion to Christianity, which included the adoption of European culture, arose from the autonomous decision of the Scandinavians, and more precisely, from the decisions of their leaders, who desired to avail themselves of the new religion as a tool for the integration of the political entities they ruled over. Per Ingesman and Thomas Lindkvist speak of the self-Europeanisation of the Scandinavians, as carried out by monarchies, episcopacies and the aristocracy. Among the tools of that self-Europeanisation were certain elements of Christian elitist culture, as it developed in centres of European culture, including institutions, law, historiography and the court. In the Late Middle Ages, burghers and peasants participated in the self-Europeanisation of Scandinavia (Per Ingesman, Bjorn Poulsen). German historiography traditionally emphasises the role of foreign missionaries and other churchmen, along with merchants, in the Europeanisation of the peoples inhabiting the Baltic littoral. The transfer of elements of European culture took place via the these social groups (Martin Kaufhold). Hanseatic League merchants should have been especially important agents in the Europeanisation of the Baltic world (Albrecht Cordes, Antjekathrin Graßmann, Rolf Hammel-Kiesow). In Polish historiography, we discern a reserve towards the concept of Europeanisation which is similar to what we find in Scandinavian historiography. Only a few Polish medievalists approach the matter in line with the concept proposed by Robert Bardett (Sławomir Gawlas). More typically, Polish scholars underline their own elites (the dynasty, the Church, the ruling class) as the most important factor for Europeanisation within the meaning of the reception of elite culture.They stress that it was needs particular to those social groups that determined the adoption of certain elements of culture in the process of Europeanisation (Lech Leciejewicz, Marcin R. Pauk, Stanislaw Rosik). A separate and divisive issue in historiography is that of situating Rus’ (northwest) in the context of the Europeanisation of the eastern Baltic world. The extreme positions regarding this issue are, on one hand, the exclusion of Rus’ from the process of the Europeanisation of the Baltic world (Nils Blomkvist); and on the other, treating Rus’ as an integral part of that world as it underwent Europeanisation (Jukka Korpela). Those who take a centrist view, point out that it was not until the 13th century that the Ruso-Scandinavian ‘cultural community’ was broken (John Lind, Mats Roslund). The reserve towards the concept of Europeanisation, as seen among both Scandinavian and Polish medievalists, is a result of the neo-colonial character of the concept. The limitations that are inherent in this concept of Europeanisation may be overcome, it would seem, by calling for a more open, postcolonial understanding of culture, as proposed by Homi K. Bhabha. The postcolonial paradigm of the hybridisation of culture, which for that matter is foreign to neither European nor American Medieval scholarship, may be fruitfully applied to an analysis of the Baltic world in the 11th to the 13th centuries as a cultural ‘third space’. [From the publication]
