Fear and loathing in Lithuania
LT2010 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybinės šventės metu Vilniuje įvyko kasmetinės miesto savivaldos institucijų institucionalizuotos radikalių nacionalistinių jėgų eitynės, kuriose atvirai buvo skanduojami atvirai rasistiniai ir antisemitiniai šūkiai ir mirgėjo ultranacionalistiniai šūkiai, tokie kaip „Lietuva lietuviams“. Nors renginys sukėlė šiokių tokių diskusijų viešojoje erdvėje ir eilės valstybės pareigūnų kritikos, ši kritika neprilygo visuotinio nepasitenkinimo bangai, kuri užgriuvo po poros mėnesių, gegužės 8 d. organizuojant „Baltic Pride“ eitynes. Prieš pat renginį Vilniaus teismas prisėmė sprendimą jį uždrausti saugumo sumetimais, daugiau nei penkiasdešimt Lietuvos parlamentarų – daugiau nei trečdalis Seimo – pasirašė peticiją dėl to, kad renginys neįvyktų. Galiausiai festivalis buvo suorganizuotas, tačiau apie 400 renginio dalyvių buvo nukreipti į nuošalesnę miesto erdvę, kurioje buvo fiziškai saugomi gausių policijos pajėgų nuo daug didesnės piktų protestuotojų ir smalsuolių minios. Šie du įvykiai kelia svarbų klausimą, kurį nagrinėjame šiame straipsnyje: kodėl festivalis, skirtas seksualinei įvairovei, šiandieninėje Lietuvos visuomenėje sulaukia žymiai daugiau dėmesio ir atvirai reiškiamo nepakantumo nei ultranacionalistinė demonstracija? Dar daugiau, ką tai sako apie demokratijos vertybes Lietuvoje praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų po valstybės nepriklausomybės atkūrimo ir aštuoneriems metams po šalies įstojimo į Europos Sąjungą?.Reikšminiai žodžiai: Homoseksualumas; LGTB; Lithuania, homophobe, Baltic Gay Pride, democratic values; Socialiniai judėjimai; Tapatybės politika; Visuomenės nuostatos; Žmogaus teisės; Homosexuality; Human rights; Identity politics; LGTB; Lietuva, homofobija, Baltijos šalių gėjų paradas, demokratinės vertybės; Public opinion; Social movements.
ENThe annual institutionalized procession of radical nationalist forces of urban authorities took place during Lithuanian public holiday in Vilnius on March 11, 2010. In the procession racist, anti-Semitic and ultra-nationalistic slogans, such as "Lithuania for Lithuanians", were openly chanted. Although, the event triggered some discussions in public and criticized number of state officials, this critique did not match the wave of global dissatisfaction that came in couple of months on May 8, during the organisation of "Baltic Pride" procession. Just before the event, the Court of Vilnius decided to ban it for security reasons; more than 50 parliamentarians of Lithuania – more than one third of Seimas – signed the petition for the event not to take place. Finally, the festival was organised. However, about 400 participants of the event were directed to more secluded area of the city, where they were physically protected by the numerous police forces from the much bigger crowd of angry protestants and curious people. These two events raise an important question, which is analysed in this article: why the festival for sexual variety in today's Lithuanian society has much more attention and frankly expressed intolerance than the ultra-nationalistic demonstration? Moreover, what does it say about the values of democracy in Lithuania after more than 20 years of Independent Lithuania and 8 years of joining European Union?.
