LTStraipsnyje analizuojami Lenkijos ir Lietuvos valstybės piliečių atsiminimai apie mokyklą, mokymą ir lavinimą Stanislovo Augusto laikais. Tyrimas parodė, kad XVIII a. pabaigoje - XIX a. pirmojoje pusėje parašytuose memuaruose neretai persipynė pasakojimas, aprėpiantis tiek mokymą vienuolių ordinų išlaikomose mokyklose, tiek bendrą piliečių požiūrį į švietimo reikšmę ir jo vaidmenį. Kritinis mokymo jėzuitų mokyklose vertinimas tolydžio švelnėjo, tačiau daugėjo pagyrimų pijorų ir Bazilijonų mokykloms, ypač tada, kai po 1795 m. jas imta lyginti su valstybių, dalyvavusių Abiejų Tautų Respublikos padalijimuose, mokyklomis. Neigiamai pirmiausia buvo vertinama mokymo programa ir mokymo metodai, kurių simbolis buvo lotynų kalbos mokymasis atmintinai ir baudimas rykšte. Atsiminimuose, pozityviai vertinusiuose Edukacinės komisijos mokyklas, būtent į šias temas ir buvo kreipiamas pagrindinis dėmesys. Atsiminimų autoriai, kuriems neteko išgyventi Abiejų Tautų Respublikos žlugimo 1795 m., arba apskritai nepastebėjo švietimo problemų, arba apie jas rašė labai mažai. Tuo tarpu asmenims, patyrusiems trečiąjį valstybės padalijimą bei panaikinto Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo pasekmes, švietimo klausimas buvo itin svarbus. Šių memuarų autoriai labiausiai pabrėždavo švietimo tikslus. Atsiminimuose vyrauja teigiamas požiūris į siekius išauklėti „gerą pilietį". Nepaisant to, jog „gero piliečio" apibrėžimas ilgainiui kito, pagrindiniai bruožai defacto liko tie patys: drąsa, pasišventimas Tėvynei, tarnavimas kraštiečiams. [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Švietimo reforma; Edukacinė komisija; Atsiminimai.