LT[...] Straipsnyje siekiama atskleisti, kokį išskirtinį moralinį autoritetą to meto visuomenėje buvo įgijęs buvęs jėzuitas M. Počobutas, 1780 m. tapęs reformuoto bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąja mokykla pervardyto Vilniaus universiteto rektoriumi. Nepaisant to, kad rektoriaus pareigos atitraukė M. Počobutą nuo astronominių tyrimų, jo tarptautinis pripažinimas (1769 m. jis buvo išrinktas Londono karališkosios akademijos nariu) padėjo pritraukti į universitetą talentingų dėstytojų ir ginti ne tik observatorijos ar universiteto, bet ir visos Edukacinės komisijos finansinius interesus. Užėmęs rektoriaus pareigas, M. Počobutas tapo ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklų sistemos vadovu. Daugelis buvusių jo ordino brolių jėzuitų kreipėsi į jį su prašymais dėl išlaikymo (pensijų) paskyrimo, o jis pats neretai keliaudavo iš vieno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krašto į kitą, spręsdamas įvairius mokyklų veiklos ar vidaus drausmės pažeidimo Mausimus. Tuo pat metu Vilniaus vyskupo I. J. Masalskio žvaigždė, išaiškėjus jo finansinėms machinacijoms, padarytoms einant Edukacinės komisijos pirmininko pareigas, ėmė blėsti. Ketverių metų seimo (1788-1792.) laikotarpiu jį visiškai užtemdė M. Počobutas. Į rektorių buvo kreipiamasi įvairiausiais klausimais, netgi dėl dalykų, nepriklausančių jo kompetencijai, pavyzdžiui, dėl Lietuvos dvasininkų apmokestinimo. Jį laikydami autoritetu, 1790 m. lapkritį du trečdaliai Lietuvos pavietų seimelių išreiškė reikalavimą sugrąžinti jėzuitų ordiną, nors ir nepajėgė apsaugoti nuo kritikos Edukacinės komisijos atžvilgiu. Susidūręs su kontrrevoliucinės 1791-179З m. Lietuvos generalinės konfederacijos lyderių priešiškumu, Gardino seimo metu M. Počobutas dėjo visas pastangas, kad užtikrintų universiteto ateitj. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Martynas Počobutas,; Ignotas Jokūbas Masalskis,; Vilniaus universitetas (VU; Vilnius University); Vilnius; 18 amžius.