Iškreipto pasaulio topas XIX amžiaus lietuvių didaktinėje prozoje

LTStraipsnyje, atsižvelgiant į Ernst Robert Curtius topo sampratą, analizuojamas iškreipto pasaulio topas XIX amžiaus lietuvių didaktinėje prozoje. Straipsnio tikslas: aptarti didaktinėje lietuvių literatūroje iškreipto pasaulio topo naudojimą; paanalizuoti, ar didaktinėje prozoje kito antikinės literatūros, atspindėjusios socialinių sluoksnių viršūnių vertybes, elementai, kaip bendra išmoktų formų visuma įpinama į intelektualiai ir formos atžvilgiu menkesnį tekstą. Kalbama apie graikų retorikos perimamumą, Viduramžių krikščioniškosios tradicijos įtaką.. Iškreipto pasaulio topas dėl pagrindinio savo požymio – perteikti supainiotą, neįprastą, iškreiptą dalyko ar reiškinio vaizdą – buvo itin aktualus vaizduojant poliarišką kasdienybę, kritikuojant kultūrinę–politinę tradiciją. Straipsnyje analizuojami Antano Tatarės tekstai, kuriuose gana dažnai sutinkamas iškreipto pasaulio topas. Nagrinėjant jo naudojimą, regima ne tik tai, kaip tradicinio herojaus tapatybę keitė nauja, bet ir kaip šlovės paradigmos nunykimas lėmė krikščioniškosios etikos įsivyravimą literatūroje. Didaktinėje prozoje, kitaip negu graikų epe, tragedijoje, kur žmogaus gyvenimą sunkinančios permainos buvo pateikiamos kaip sąskaita kosmoso ir lemties sąžinei, viskas atremta į aukščiausiąjį teisingumą, kolektyvinę nuostatą, kurių laikydamasis atgailaujantysis galėjo tikėtis atleidimo, palankesnio likimo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Topas; Antikinė literatūra; Didaktinis apsakymas.

ENThis article analyses, using the concept of topos as defined by Ernst Robert Curtius, the topos (cliché/ recurrent motif) of a distorted world as it appears in 19th century Lithuanian didactic prose. The purpose of the article is to study how the topos of a distorted world is used in Lithuanian didactic literature and to analyse whether the elements of ancient literature that reflected the values of the upper levels of society had changed in didactic prose, being elements of a generally inculcated value system which were intertwined into texts of a genre that was intellectually and stylistically inferior. The discussion is about the transferability of Greek concepts of rhetoric and the influence of mediaeval Christian tradition. Because of its very nature, the topos (cliché) of a distorted world – conveying a confused, unconventional and distorted image of things or phenomena – was of particular importance to didactic writers portraying polarised daily life and criticising cultural-political tradition. This article’s analysis focuses on the texts of Antanas Tatarė, which contain frequent mentions of the topos of a distorted world. In analysing the use of this topos, it becomes clear that not only was the traditional hero's identity replaced by another, but also the decline of the paradigm of honour prepared the way for the predominance of Christian ethics in literature. Contrary to a Greek epic or tragedy, where unfavourable changes in human life were presented as a charge to the conscience of the cosmos and fate, in didactic literature everything is based on supreme justice and collective principles. Penitents adhering to these principles were able to hope for mercy and more favourable fate.