Juoko raiškos semantika lietuviškuose XVI–XVII a. pamoksluose

LTStraipsnyje apžvelgiama juoko situacijų raiška XVI–XVII a. lietuviškai išleistų pamokslų rinkiniuose. Jono Bretkūno, Mikalojaus Daukšos ir Konstantino Sirvydo pamokslų tekstuose dažniausiai minimos su pranašumo juoku susijusios situacijos. Pranašumo juokas, kuris neišvengiamai aptariamas pasakojant Kristaus nukryžiavimo istoriją, aprašomas kaip ypatingas socialinis reiškinys, kuris yra parodomasis, teatrališkas, besijuokiantieji turi kiekybinį ir galios pranašumą prieš apjuokiamąjį. Tokio juoko priežastis yra apjuokiamojo kitoniškumas. Besijuokiantieji siekia savo juoką vizualizuoti, įgarsinti triukšmu ir žodžiais (pavyzdžiui, įvardydami pastebėtus kitokio mąstymo paradoksus). Pamoksluose pateikiami emociniai besijuokiančiųjų ir apjuokiamojo paveikslai. Daukšos Postilė pamokslų adresatą pažindina su profesionaliąja juoko kultūra – aiškindamas tam tikrų situacijų teatrališkumą Jakubas Wujekas savo religiniame diskurse pasitelkia komedijos ir juokdario sąvokas. Tyrimui pasirinktuose pamokslų rinkiniuose pateikiama įdomių aprašymų iš kasdienybės, kuri pilna juokų, džiugesio, šėliojimų, linksminančio kalbėjimo. Sisteminė juoko situacijų pamoksluose apžvalga leidžia pamatyti tuo metu vyravusį požiūrį į juoką ir su juoku susijusių situacijų vertinimą. Bretkūno, Daukšos ir Sirvydo pamokslų rinkinių populiarumas leidžia manyti, kad su juoku susijusių gyvenimo situacijų vertinimas turėjo būti girdimas ir paveikus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atsipalaidavimas; Juokas; Juokdarys; Komedija; Neatitikimas; Pajuoka; Pamokslas; Pranašumas; Comedy; Incongruity; Jester; Laughter; Mockery; Relaxing; Sermon; Superiority.

ENThe article gives an overview of the semantics of laughter situations found in the collections of sermons prepared by Jonas Bretkūnas (1591), Mikalojus Daukša (1599) (it is translation of sermons written by Jakub Wujek) and Konstantinas Sirvydas (I - 1629; II - 1644). Laughter of Superiority (or derision) is the most mentioned in the sermons. This laughter is ostensive, demonstrative and theatrical. Laughing persons have superiority in quantity and in force against the person who they laugh at. They laugh at the person who is single and different. Laughers of Superiority like to show their laughter as visual and loud. They verbalised it with paradoxes (the Laughter of Incongruity). To describe such predominance of the laugher Wujek uses concepts of professional culture of laughter such as Comedy and Joker. The authors of the sermons also describe interesting pictures of joyful, gladsome and blithe laughter in ordinary life (the Laughter of Relief). [From the publication]

• Kalbotyra / Linguistics
• Literatūrologija / Literary Studies