Bėlio ežero apylinkių gyvenamųjų vietovių pavadinimų kaita XX a. kartografijoje
LTStraipsnyje analizuojama Bėlio ežero (Švenčionių r.) apylinkių gyvenamųjų vietovių pavadinimų kaita istorinėje kartografinėje medžiagoje. Tyrimui panaudoti XX a. šešių laikotarpių topografiniai žemėlapiai, kuriuos išleido Carinės Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, Sovietų Sąjungos kartografai. Pasinaudota „Istorinių vietovardžių duomenų baze”, kurioje pateikta informacija apie XVII–XIX a. istorinius vietovardžius, kurie išrinkti iš bažnyčių metrikų knygų ir administracinio–juridinio pobūdžio dokumentų. Topografiniai žemėlapiai – tai vietovardžių veidrodis; nykstant kaimams jie lieka vienintelis šaltinis Lietuvos gyventojams sužinoti autentiškus savo gimtųjų vietų vardus, suteikia galimybę reikalui esant juos vėl sugrąžinti ir taisyklingai vartoti. Nagrinėjamoje teritorijoje vietovardžių kaita priklauso nuo išleisto topografinio žemėlapio kalbos. Topografiniai žemėlapiai buvo sudarinėjami rusų, vokiečių ir lenkų kalbomis. Kiekviena šių kalbų skirtingai iškraipė vietovardžius. Vieni jų buvo verčiami pagal reikšmę, kiti orientuoti į vietovardžių skambesį. Nagrinėjamoje Bėlio ežero apyežerio teritorijoje išnyko Bėlio kaimas (1951 m. Rusijos žemėlapyje dar vaizduojamas). Pakankamai daug gyvenviečių pavadinimų yra suslavinta forma, kuri baigiasi –ишки (lietuviška forma –iškės, –iškė, –iškis, –iškiai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nuo 2010 m. buvęs Kochanovka II kaimas pavadintas Meilūnų kaimu. Dabartinis Beržuvio kaimo vietovardis prieš 90 metų vadinosi Bežuvis. Vietovardžio pasikeitimas – Brzozowka – pastebėtas 1931 m. lenkiškame topografiniame žemėlapyje.Reikšminiai žodžiai: Bėlio ežeras; Kartografija; Onomastika; Rytų Lietuva; Topografinis žemėlapis; Vietovardis; Vietovardžiai; Cartography; East Lithuania; Lake of Bėlis; Name of a place; Onomastics; Place-names; Topographical map.
