Ankstyvosios valstybinės struktūros Lietuvoje XIII amžiuje-XV amžiaus pradžioje

LTIstorijos sintezėse įsitvirtinęs evoliucinis ir nuoseklus XIII ir XIV a. Lietuvos valstybingumo augimo vaizdinys trukdo suvokti ankstyvosioms monarchijoms būdingą politinės ir socialinės raidos netolydumą, o taip pat pastebėti struktūrinius lūžius tariamai vientisoje epochoje. Šiame straipsnyje, įvertinus Viduramžių valstybingumo kitoniškumą, lyginant su institucine naujųjų laikų valstybe, ankstyvojo valstybinio darinio susidarymas interpretuojamas kaip politinių ir administracinių struktūrų radimosi ir intensyvėjimo procesas. Lyginamoji Europos kraštų istorija rodo, kad tokie pokyčiai Vakarų ir Vidurio Rytų Europos šalyse įvyko vėlyvaisiais Viduramžiais. Svarbiausieji šios raidos momentai buvo: 1) valdovo teisės į visą šalies teritoriją sampratos atsiradimas; 2) regalijų teisės recepcija; 3) teritorinės organizacijos kūrimas; 4) pareigybių sistemos formavimas. Heterogeninė krašto valdymo sistema egzistavo iki didžiojo kunigaikščio Vytauto reformų, padėjusių pagrindą naujos institucinės valstybės tapsmui. Šios reformos pasireiškė kaip tolesnė krašto teritorializacija (suvereno valdžios įtvirtinimas visoje šalies teritorijoje ir vidinės kolonizacijos pažanga) bei valdymo struktūros (institucinis dvaras ir pareigybės) intensyvinimas. Ankstyvojoje Lietuvos istorijoje galime stebėti ne kažkokį laipsnišką didžiojo kunigaikščio valdžios augimą, bet greičiau tam tikrus laikotarpius, kuomet atskiriems valdovams (kaip antai Mindaugui, Gediminui ar Vytautui) pavykdavo suvienyti diduomenę, savo rankose sutelkti svarbiausius valdžios svertus ir inicijuoti valdymo sistemos pokyčius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos valstybė; Valstybinės struktūros; Teritorinė organizacija; Bažnytinė teisė.

ENThe commonly accepted image of Lithuanian statehood as an evolutionary and consistent development in the 13-14th centuries prevents us from understanding the discontinuity of political and social development that is typical of early monarchies, and from noticing structural breaks in a seemingly integral era. In this article, differences between statehood in the Middle Ages and in modern times are considered; the emergence of early state organisation is interpreted as a process of development and intensification of political and administrative structures. Comparative European history shows that such changes in Western and Central / Eastern European countries took place in the late Middle Ages. The key developments included: 1) emergence of the concept of the ruler’s right over the entire territory of the state; 2) acceptance of the right of regalia; 3) development of territorial organisation; 4) formation of a system of responsibilities. A heterogenic system of government existed until the reforms of Grand Duke Vytautas, which laid the foundation of a new institutional state. These reforms led to further territorialisation (establishment of sovereign power in the entire state and advancement of internal colonisation) and intensification of government structure (institutional estate and responsibilities). The early history of Lithuania does not show a gradual strengthening of the powers of the Grand Duke. On the contrary, we see certain periods in which a particular ruler (e.g. Mindaugas, Gediminas or Vytautas) managed to unite the noblemen, concentrating the main levers of power in his own hands and initiating changes in the system of government.