Problems in the reconstruction of certain endings of the Lithuanian optative

LTStraipsnio objektas – lietuvių kalbos geidžiamosios nuosakos galūnės ir jų kilmė. Baltų kalbininkams gerai žinoma, kad geidžiamosios nuosakos galūnės šiuolaikinėje lietuvių kalboje ir jos tarmėse atsirado paradigmos, užfiksuotos pirmuosiuose tekstuose lietuvių kalba 16-ajame ir 17-ajame amžiuje, vystymosi pasekoje. Dėl šios priežasties visi lietuvių kalbos geidžiamosios nuosakos kilmės tyrimai turi būti paremti senąja kalba. Šią paradigmą galima būtų pradėti tirti Kleino tekstuose, kur atsispindi svarbiausi senosios lietuvių kalbos bruožai: pirmajame asmenyje -čia/-čiau (vns.), -tumbime/-tumbim (dgs.), -tumbiwa (dvisk.); antrajame asmenyje -tumbei (vns.), -tumbite/-tumbit (dgs.), -tumbita (dvisk.); trečiajame asmenyje -tu. 16-ojo amžiaus knygose -čia (/-čio) variantas daug dažnenis nei variantas su balsiu u pabaigoje. -čiau variantas vis dažniau pasirodo 17-ajame amžiuje. Teigiama, kad pirminė perifrastinė pirmojo asmens vienaskaitos forma buvo -tum + bĭn ir ji virto į -tumbjān analogiškai antrajam asmeniui. Kol kas nelabai aišku, kodėl -tumbjān tapo -čia (/-čio), jei nedaroma prielaida, kad egzistuoja ryšys su trečiojo asmens forma. Todėl straipsnyje analizuojama trečiojo asmens -tu galūnės kilmės problema bei aiškinama, kaip -tumbjān galėjo virsti į -čia (/-čio). Senosios lietuvių kalbos duomenys leidžia kelti hipotezę, kad -čiau atsirado neseniai. Kitokia Jono Kazlausko (1968) nuomonė, kad -čia išsivystė iš -čiau, ne tik neatitinka senosios lietuvių kalbos faktų, bet taip pat yra mažiau priimtina žvelgiant iš struktūrinės perspektyvos ir nepaaiškina formos -čio atsiradimo.Reikšminiai žodžiai: Istorinė morfologija; Optatyvas; Tariamoji nuosaka; Veiksmažodis; XVI a.-XVII a. raštai; Historical morphology; Lithuanian; Optative; Texts of the16-17th centuries; The verb; Verb.