Derivational morphology of the early Indo-European verb

LTGreta kitų veiksmažodžio sistemos evoliucijos problemų straipsnyje nagrinėjama derivacinė morfologija. Aktyviose kalbose veiksmažodžius sudaro šaknys, o ne kamienai prie kurių jungiasi afiksai, nurodantys laiką, veikslą, nuosaką, asmenį ar kitas kategorijas. Tad labai svarbu išanalizuoti, kaip kamienai formavosi vėlyvuoju ikiindoeuropietiškųjų kalbų laikotarpiu. Aktyvių kalbų veiksmažodžių struktūroje galima identifikuoti prie šaknų prijungiamus elementus ir jų galimas reikšmes, tokiu būdu atskleidžiant vieną iš pokyčių įvykusių tarp ikiindoeuropietiškojo ir indo-europiečių prokalbės laikotarpių. Toliau straipsnyje analizuojamas determinatyvų prijungimas prie šaknies vėlyvuoju ikiindoeuropiečių kalbų laikotarpiu, determinatyvai -k/g-, -t/d-, -s-, sonoriniai priebalsiai, n- infiksas, veiksmažodžiai su -n- infiksu indoeuropiečių prokalbėje ir jos tarmėse, ir bendras derivacijos evoliucijos modelis indouropiečių kalbose. Teigiama, kad dar indoeuropiečių kalbų priešistorėje šaknys turėjo priesagas. Kai kurios priesagos prisijungė prie šaknų ir palaipsniui suformavo kamienus ir galūnes. Vėlesnių pokyčių metu kai kurios priesagos tapo tematinėmis. Dar daugiau tokių priesagų atsirado, kai ikiindoeuropietiškųjų kalbų struktūra tapo tranzityvine, aktyvia indoeuropietiškąją prokalbe. Morfologijos detalės atskirose kalbose leidžia parodyti sufiksacijos mastą ir rūšis, todėl būtina imtis tokių tyrimų ikiindoeuropiečių kalbų klausimais.Reikšminiai žodžiai: Darybos raida; Determinantai; Indoeuropiečių kalbos; Morfologija; Statyvai; Tranzityvai; Veiksmažodis; , transitives; Derivational development; Determinatives; Indo-European languages; Indoeuropean languages; Morphology; Stative; Verb.