"To be" or "not to be" in the Indo-European languages

LTDaugelyje indoeuropiečių kalbų aptinkamos bent dvi veiksmažodžio „būti“ šaknys – viena esamajame laike (gotų im, lotynų sum, lietuvių esu / esmi, sanskrito asmi, vedų ásmi), o kita būtajame (lotynų fui, lietuvių buvau). Daugelį šių formų, ypač kitų nei esamojo laiko, galima sieti su indoeuropiečių prokalbės šaknimis bau- (vėliau bau-), pavyzdžiui gotų bauan „gyventi“, airių buith „būti“, lotynų fitisse, lietuvių būti ir kt. Tačiau iš esmės ši šaknis nieko bendro su buvimu neturi. Jos reikšmė tapti, keistis, keisti, gimti, augti, pumpuras (pavyzdžiui, sanskrito bhavami „aš tampu“) nesunkiai rekonstruojama. Tad akivaizdu, kad daugelis indoeuropiečių kalbų naudojo bau- „tapti“ kaip supletyvinę formą veiksmažodžiui „būti“, ypač ne esamajame laike. Straipsnyje keliama hipotezė, kad veiksmažodis gali būti siejamas su reikšme „žemė“, kuri aptinkama sanskrito bhūh (arba senojoje persų būmi-). Jei tai tiesa, pirminė bau- reikšmė galėjo būti siejama su pumpuru, kuri vėliau metonimiškai buvo išplėsta iki reikšmės „gamta, kaita, pokytis“. Hipotezei įrodyti pasitelkiami pavyzdžiai iš įvairių pasaulio kalbų visuose kontinentuose (Afrikos, Azijos, Okeanijos, Europos ir Amerikos). Straipsnyje taip pat aptariama tikroji buvimo reikšmė. Pasiremiama filosofų, kurie nors ir aistringai daugelį amžių diskutavo, konsensuso nesurado, samprotavimais. Keliamas klausimas, iš kur esant tokioms aplinkybėms atsiradusios visos „būti“ formos. Teigiama, kad galbūt ši problema visiškai ne ontologinė, o tiesiogiai susijusi su morfologija. Daroma išvada, kad visiems tinkamas atsakymas galėtų būti tai, jog „būti“ siejamas su paprasčiausiu parodomuoju įvardžiu.Reikšminiai žodžiai: Indoeuropiečių prokalbė; Kalbų tipologija; Protoindoeuropiečiai; Rodomasis įvardis; Tarinio jungtis; Veiksmažodis; Veiksmažodis "būti"; Šaknis, supletyvinės formos; Copula; Demonstrative pronoun; Language typology; Lithuanian; Old Indo-European; Proto-Indo-European; Root; Suppletive forms; The verb "be"; Verb.