Dėl priegalvio ir pagalvės pavadinimų Zietelos ir kitose lietuvių šnektose

LTStraipsnyje, aiškinantis iš kur Zietelos ir kitose lietuvių šnektose atsirado visi priegalvio variantai – priegėlis, prygelis, prigelis, priegvėlis – grįžtama prie senosios, metatetinės jų kilmės versijos. Visi jie laikomi įvairuojančiais metatetiniais dariniais, atsiradusiais skiemenų sankaitos būdu iš senovinio tapačios reikšmės vedinio priegalvis. Nominatyvinis priešdėlio prie– vedinys priegalvis anksčiau, matyt, buvo vartojamas daug plačiau ir turbūt žinomas visame lietuvių kalbos plote nuo Mažosios Lietuvos iki Rytų Lietuvos. Rytų aukštaičių plote apie Uteną, Ignaliną, Švenčionis dažnai dar vartojama forma priegalys, kuri, be pirmosios reikšmės, dar gali reikšti vežimo ašių skersplautį. Savo raštuose įprastine pirmąja reikšme priegalvį vartojo M. Daukša, K. Sirvydas ir daugelis žodynininkų. Lietuvių kalbos šnektose pasitaiko dar šie priegalvio variantai: piegalvis, kartais pygalvis, priedgalvis, minimas J. Bretkūno raštuose ir Mažosios Lietuvos žodynininkų darbuose, priegalvė (veikiausiai nesenas vedinys, pasitaiko pietvakarinėse šnektose) ir retkarčiais prygalvis, pagalvis. Tad drąsiai galima tvirtinti, kad žodis priegalvis yra senasis ir pirminis lietuvių „pagalvės“ pavadinimas. Jis pakitusiu pavidalu išliko ir minėtuose Zietelos lietuvių vartotuose variantuose. Pavadinimo priegalvis egzistenciją lietuvių kalbos tarmėse veikiausiai gerokai sutrikdė per dvarus, lenkiškas mokyklas ir bažnyčią paplitę slavizmai, lenkų ir gudų kalbų skolinys paduška. Tačiau zieteliškiai vartoja tik savus, nors ir pakitusios formos priegalvio variantus.Reikšminiai žodžiai: Dialektologija; Leksika; Skolinys; Tarmė; Zietelos šnekta; Šnekta; Žodžių daryba; Borrowing; Dialect; Dialectology; Lexis; Speech of Zietela; Subdialect; Word formation.