Auka, apiera, atnaša: istorijos ir vartosenos bruožai

LTStraipsnyje apžvelgiama žodžių „auka, apiera, atnaša“ kilmė. Diskutuojama su K. Būgos nuomone, kad auka yra S. Daukanto pusiau naujadaras. Įtikinamiau, kad žinodamas K. Milkaus žodyno „aukuoti, aukavimas“ S. Daukantas sukūrė „auką“ – galūnės vedinį derindamas prie „apieros“. Tai didina tikimybę, kad Lietuvių kalbos žodyno alka / alkas „auka“ iš tarmių yra tikri dalykai. Neatmestina galimybė, kad S. Daukantas atkūrė buvusį žodį. Etimologiškai auką patikimiausia vesti iš aukuoti / alkuoti „sūpuoti, kilnoti, linguoti“, nors galima sąsaja ir su alka(s) / auka(s), kurių motyvacija irgi yra „linkti“. Šitai leistų aiškinti ir dviejų „kalno“ pavadinimų motyvacinę bendrybę ir skirtybę: profaninis kalnas (: kilti) ir sakralinis alka(s) – auka(s) (: linkti). Atnaša yra lenkiškos apieros vertalinis pakaitalas, bet netikslus ir net ydingas: nuo lotynų offero, obtuli, oblatum, offene „nešti priešais; iškišti į priekį; atkišti, parodyti“ nušokta į „atnešti“ – paronimą affero, attuli, allatum, afferre. Vienos aukos irgi negalima dvejinti į atnašą ir auką. Šventojo Rašto, katekizmo ir kt. vertėjai tekstuose vartoja tikrą mišinį: ir auką, ir atnašą; ir „auką atnašauti“, ir „atnašą aukoti“, net „aukos atnašą“ ir „atnašos auką“ – vartosena neapgalvota, nesąmoninga. Kalbiškai viskas aukos naudai: aiški, nuosekli mikrosistema auka – aukoti – aukotis – paaukoti – aukuras yra pranašesnė už spragotą mikrosistema atnaša – atnašauti (sangrąžinė ir priešdėlinė forma neįmanoma), juoba už sumišusią. Auką reikėtų ne tik aukoti, bet ir daryti, duoti, dėti, skirti. Vartosena prašosi tvarkoma.Reikšminiai žodžiai: Etimologija; J. Bretkūnas; K. Būga; Kalbotyra; Leksika; Naujadaras; P. Ruigys; Žodžiai; Žodžių daryba; Etymology; J. Bretkūnas; K. Būga; Lexis; Linguistics; Neologism; P. Ruigys; Word formation; Words.