Atmintis, išmokimas ir pilietybė antros kartos lietuvių imigrantų identiteto daryboje: Londono atvejis

LTStraipsnyje analizuojami Londone gyvenančių antros kartos imigrantų tautinės tapatybės darybos būdai ir resursai. Pagrindinis pristatomų duomenų šaltinis – Londone 2013 m. kovo ir balandžio mėnesiais atliktas kokybinis tyrimas, kurio pagrindą sudaro 12 giluminių interviu. Apibendrindama tyrimo duomenis autorė daro keletą išvadų. Antros kartos imigrantų tautinės tapatybės sampratos yra ambivalentiškos, apjungiančios priskirtinumą, pasirenkamumą ir pasikeitimo galimybes numatančius bruožus. Transnacionalizmo ir daugiakultūriškumo kontekste konstruojamos tautinės tapatybės sampratos įgalina imigrantų brūkšnelines – apjungiančias buvimą ir lietuviu(-e), ir anglu(-e) – tapatybes. Lengvas jų gyvenamos šalies kultūrinių kodų nuskaitymas ir habitualus jų vartojimas yra pagrindinis veiksnys, skatinantis antros kartos imigrantus vadinti save anglais. Lietuviškumo išmokimas vaikystėje, prisiminimai ir pilietybė yra svarbiausi resursai, kuriuos jie pasitelkia vadindami save lietuviais. Tačiau tautinė tapatybė, konstruojama per suvokiamą, kaip priskirtą ir nepatvirtinamą per veiklas pilietybę, atsiminimus, kurie neturi nostalginės ar emocinės dimensijos kilmės šaliai, o atspindi tik asmeninės istorijos dalį, padaro ją fragmentuota ir nepatvaria – retai bepatvirtinama per diskursyvines praktikas ir veiklas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antroji imigrantų karta; Atmintis; Pilietybė; Tautinė tapatybė; Citizenship; Memory; National identity; Second generation immigrants.

ENThe article deals with the resources and the methods of national identity enactment among second-generation immigrants. It is based on qualitative data, twelve in-depth interviews, conducted in London in March and April of 2013. Several conclusions could be drawn from the findings. First, the national identity of second-generation immigrants is ambivalent. It appears to include both prescribed and achieved markers of identity, and it also leaves space for change. Second, the context of transnationalism and multiculturalism enables the construction of a hyphenated identity – Lithuanian-British. Third, second generation immigrants could be identified as English due to their ability and easiness to read culture codes and modes of habitual consumption of the country they live in. Fourth, the most important basis for immigrants to call themselves Lithuanian is learning to be Lithuanian: in childhood and also memory of having Lithuanian citizenship. However, the national identity of this particular type is assumed to be "prescribed", and it is not backed up by enactment of citizenship and memory. It lacks nostalgia and emotional dimension related to the country of origin. It is only revealed as personal history and is fragmented, fluid and rarely proven by activities, practices and discourse. [From the publication]

• Sociologija / Sociology
• Etnologija / Ethnology